Tas visas sunkumas ir liūdesys privalo būti paleisti. Privalo būti išvaryti kaip šėtonas, o jei ne - tau tris kart kentėti pragaro virtuvėj.
Iš upių gilumų kada pradės tekėti ašaros ir kraujas, tu atversi akis ir sustingsi. Kaip ledo karalienė, žiūrėsi šalta ir neabejingai, veidas nieko nesakys, o viduje degsi, kaip dabar degi. Tavo protas, tavo mintys, svajonės, siekiai paskęs tamsybėje ir pasiklys bedugnės labirintuos. Tai tave varys iš proto, tave lėtai draskys ir braižys. Subjaurotu vidumi nepatiksi net Danijos princui, o visi kunigaikščiai taip ir pasiliks vieniši su savo šeimomis. Jie tavęs neteks, tu Jų neteksi. Jie tavęs nekęs - tu jų geisi. Širdies draugų tu neturėsi, nes širdį tamsa paslėps po devyniomis klostėmis ir šešiolika kirčių. Sulaikiusi kvapą stebėsi laimingus, išrinktuosius, apšviestuosius, o pati - tokia niekada nebūsi. Jie tavęs nepastebės, o tu juos priverstinai persekiosi. Jie apie tave pasakos legendas, tyčiosis, nes ne Herojė tu, o tu sustingusi žiūrėsi.
Vis pūsi, pūsi, pūsi drėgnam, graudinančiam šešėly.
Kaip man gaila atsisveikint. Kaip gaila tų kelių žavumo persmelktų akimirkų. Kaip man gaila tave paleisti, kad supūtum vidumi ir spindėtum išore.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą