** yra papildomų salygų.

Pasitikti naują rytojų ir atsikratyti tos sunkios naštos ir kaltės jausmo. Toks mano vis naujų dienų tikslas. Taip aš žiūriu į tave, jį, į ją. Save ir mus visus aplinkui.

pavasari, manęs juk neberasi..

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...

S.N.

Nėra. Tik tuščia, nyku ir nepažįstama, nors velniškai artima. Išprotėjęs pavasari, ar kada mane surasi?
Begalinis išsekimas, išsiilgimas ir apnikusi beprotystė. Troškimas mirties, kuri be perstojo traukia savo juodo aksomo šydu. Taip pritraukdama pas save, taip atitolindama nuo gyvenimo. Visada žavi, kausto, leidžia pasijusti laisvam ir neįpareigotam.
<...>
Atsistojęs ant bedugnės krašto jis šaukte šaukėsi mirties. To aksominio švelnumo, kad paliestų, apgaubtų, paslėptų. Kad apglėbtų šilta drėgme ir taip išlaisvintų.. Atsidavė jai, pasviro į priekį.. Ir atsibudo jau kitur. Kita šalis, kiti tėvai, pažįstami, draugai. Kitos mintys, tikslai, jausmai ir išgyvenimai. Taip jam sekėsi dar 3 metus, kol..
 Kol.. ateis ir..mirtis
išvaduos iš tos, it labirintuose klaidinančios, beprotystės.
 

?? kas čį

Susikaupimas tuštybei ir vidiniam aimanavimui.

Kaip priversti kūną judėti, jausmus - pabusti. Su žiema atsisveikinti.

Net ir norėdamas savęs neperšoku, lyg bamba būtų išaugusi aukščiau kaktos. Tokios galimybės, tokie mostai, tokie ir nuopoliai, pamokos, moralai.

"Ji buvo panaši į ką tik iš kokono išsiritusią plaštakę, kuri skrido į Rokio šviesą." E.R.

Ar ir aš taip jaučiuosi? O gal trankausi į stiklą. Pavasaris tiek daug ir tiek mažai. Štaaai tiek. Ir viskas? O kas toliau? Nekažkas?
Daryk kanors!!! daryk kanors!!!!!!

Tiek padrikų minčių, saulės taip išsiilgau. PASAKA.

Bet aš žinau, kad ateis ketvirtadieniais, vakar ir aš vėl įkvėpsiu giliau negu visada. Aš pabusiu ne vienas o su savimi.

TO THE MORNING.