O Dangau,
kaip aš tave myliu. Tik vis galvoju : už ką?
Pabundu su mintimi, ir užmiegu. Atrodo išprotėsiu, jei dar neišprotėjau. Kartais tavęs nejaučiu, kartais nustoji alsuoti, tada išsigąstu.. iki tu vėl atsidūsti ir aš žinau, kad esi. Tiesa, dažniausiai būni apsvaigęs ar tai svaiginantis.
<...> Tada pamačiau, nusekiau paskui, ir supratau, kad TU. Tik kažkodėl į tave tais laiptais kylant aš pasigedau turėklų. Pasigendu švelnios atramos, kuri padėtų, atrodo, turėtų padėti žengti pirmyn, kopti į viršų, į tave. Jų nėra. Bet kodėl? Nejau, man dar ne laikas, aš to nenusipelniau?
Gal man pasistengti? Aš galiu bėgti į tave. Tikrai. Vienas, du. Ir lekiu kaip vijurkas, žinoma, baimė nukristi kausto mano netobulas kojas, temdo mėlynas akis. Nors... akis, turbūt, temdo gailumo ašaros. Džiaugsmas, liūdesys, atradimas ir praradimai. Kaip man tave paleisti, Dangau, jei tavęs neturiu. Kaip man tavęs atsižadėti, jei nepasižadėjau.
Bet... žinok man gera. Nors tik kartais, bet gera. Lyg ir jaučiu, jog gyvenu. Tik ar tikrai geriau galvoti apie tavo debesis, aukštybes, palaimos akimirkas, vietoje mano pilko ir neįdomaus gyvenimo? nežinau...
Geriau pragaran, geriau ne paskui tave!
Bet ir vėl. Tada aš liūdnas, nereikalingas net gi sau. O dabar - juk aš tavimi kvėpuoju, šviečiu ir tikiu. Jei ne tu, tai ne aš. Tai ne šimtai laiškų popieriuje ir ne milijonai - mintyse.
Padovanok man džiaugsmą ir tyrumą, paliesk savo šviesumu ir gerumu. Nes.. jei aš būčiau Dangaus, o tu čia ant žemės, aš tau dovanočiau. Gal net daugiau negu tikiuosi iš tavęs..
Va! Juk čia aš ir patampu dangumi, o tu mano mirtinguoju.
Tik čia. Tik kartais. Tik manyje.
O gaila.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą