penktadienis, rugsėjo 30

Solveigos laiškai (Perui Giuntui)

I

Perai,
kas tau pasakė,
kad šiais laikais nebėra Solveigų?
Tai apkiautėlių širdys,
kurios nuo puvėsių apakę...

Tavo Solveiga
stovi vakaro vartuose.
Laukia kada pašauksi
Krintančia savo žvaigžde.
O kada sutirštėja sutemos,
kada akys negali žiburio rasti,
ji pelyno karčiu stiebeliu
rašo tau laišką.

Kur tu Perai esi?
Kokiam tolimam debesy?
Jei nors žodelio sulaukčiau:
Lėkčiau per gruodą.
Per vakarą juodą.
Į patį pasaulio kraštą -
kad tik tave rasčiau...

Kažkada man rašei
apie vilkstines kupranugarių,
apie lotoso žiedą, kilimandžaro kalnus.
Ar buvai ten?
Tu žadėjai nupirkti
baltą marmuro pilį
per porą mylių nuo jūros,-
ar turi ją?
Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu, Perai, tave pamatytu?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?


Tiesa, mano motina sako,
Jog tu vėjavaikis,
o aš jai sakau:
"Miela mama, pasaulyje viskas prasideda
Nuo vėjavaikių, trokštančių
kad po jų kojomis,
kelias nevaikščiotas gaustų.
Ir jokios grandinės
Prie namų neprikausto.
Aš juk irgi norėčiau
matyti kaip tolimi miestai
Lekia ryškiais žiburiais į naktį,
kaip sutemos ima slėpiniuose degti...

O šiaurėje - tamsūs ilgi vakarai.
Padėk man, kad neužpustytų sniegas,
Klampus kaip ligonio miegas.

Bet nėra nuo tavęs žinių.
Kur man eiti?
Pabučiuoki sapne mano degantį veidą.

II

Dabar jau žinau -
Tu gyvas!
Tu galvoji apie mane.
Ir pragysta mano širdy vieversėlių varpeliai.
Tik kartais prisiminimų kartėlis
pavargusias mano akis gelia.

Perai, kokioj tu bedugnėj prapuolei,
kokiuos miškuos pasiklydai?
Kodėl nerašei man?

Kažkada tu svajojai
jūros platybėse
pastatyti stiklinį miestą.
Tu sakei, kad vietoj balandžių -
pire varpinių
sparnuotos žuvys lakios.
Kad stiklinėse gatvėse
jūržolės supsis praeiviams po kojų,
medūzos ir aštuonkojai...
O mes sėdėsime
Po vandeniniame sode
ir iš rausvų kriauklelių
gersime mėnulio šviesą...
Perai, ar jau pastatei šitą miestą?

Ką man tau parašyti
apie savo gyvenimą pilką?
Tėvas numirė,
motina serga.
Negaliu aš jos, Perai, vienatvėj palikti
ir važiuoti pas tave mylimasis.
O ar tau pačiam yra lengva
be mūsų laukų ir miškų,
Ar nebūtų geriau
po mūsų šiaurės dangumi?
Čia taip pat žmonės stato miestus ir pilis.
Čia irgi gyvenimas, Perai.
Man nereikia nei turtų tavų, nei garbės -
Reikia tavo širdies,
mano beproti svajotojau.
Sugrįžki, kartoju,
Mes busim laimingi,
mes būsim turtingi,
o mūsų dienos - žydėjimas amžinas.

O dabar, vakarai mano rankos apsunksta
nuo neatiduotų glamonių,
savo jaunystę velku kaip lemties prakeikimą.
Ypač pavasarį
Kai sniegas laukuos ištyžta,
Kai paukščiai sugrįžta...
O rudenio naktimis, kai nuogi medžiai
dreba po lediniu lietumi,
kai motina blaškosi pataluos, man kartais atrodo -
išeisiu iš proto.
Negaliu ilgiau laukti,
sugrįžki greičiau, kartoju,
kol gyvenimas nepamintas po kojų.

III

Perai,
dešimt metų aš laukiau,
kad vėl tu mane pašauktum:
"Atvažiuok!
Jei suduš tavo laivas,
atkulniuok pėsčiomis."

Aš pati negaliu ateiti,
kaip bešauktum -
auklėju du našlaičius vaikus
mirusios mano sesers,
todėl aš, Perai, dabar
nebepavysiu jau savo svajonės.
Tiesa, rūpesčių man padaugėjo,
bet ir džiaugsmo daugiau,
kai laikau vaikų delniukus
sugrubusioj savo rankoj...
Perai! Tai - irgi meilė.
Didelė ir tauri,
nenusivilk.
Juk pradžia ne ten,
kur baigiasi pareiga...

Perai, greičiau atskubėk pas mane,
mes su vaikais tave pasitiksime
ir tu tuos mažus baltagalvius pamilsi.

O jei t žinotum - vasarą
kaip tos galvelės
pievoj žaidžia!
Sunku aprašyti...
Tai patys gražiausi žemės žiedai.
Aš laikau juos už rankų gležnų
ir už tai -
negaliu pas tave ateiti...
Tu gi žinai...
Vaikams reikia kažko pastovesnio...
Jei myli, Perai, mane - tai suprasi.

IV

Paskutiniai rudenio lapai
krinta purvan nuo beržų.
Gal rytoj jau išmargintom rogėm į kiemą
žiema atvažiuos pamažu,
tavo laišką sklaidys
drebantys vakaro pirštai.

Sveikas, mano vienintelis,
neprišaukiamas,
metų toliuos pradingęs,
dabar tavo žodžiai sustingę
ant mano lango stiklų,
dega liūdna ir puošnia
vakaro žara,
tylu.
Kai paskutinį kartą parašei,
gal dvidešimt kartų
grįžo paukščiai nuo Nilo nendrių,
nužydėjo alyvos mėlynos.
Vėlinais...
Ką turėjau daryti?
Susitaikiau su ta mintimi,
pripratau. Aš rami.
Apie darbus, apie vaikus mąstau.
Gal manai, pražuvau kasdienybėje?
Kur tau!
Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti.
Perai,
dabar man jau nedera melsti nebūto...

Perai, praėjo laikai,
kada laukiau stebuklo.
Dabar aš didžiuliam pasauly -
mažutė smiltelė.
Jau matau - pabaiga šito kelio
visai netoli -
už raudono anų debesų kalnelio...

Sūnūs užaugo ir išsimokslino.
Aš sėdžiu viena kambaryj.
Vynioju atsiminimų siūlus.
Ir dabar su šituo apleistu lizdu
mane tiktai įprotis riša.
Kai žiūriu aš į nueitą kelią,
aš matau, kad gyvenimas buvo turtingas.
Tai šventoji trejybė:
darbas, meilė ir mano vaikai.
Ir už tai turiu padėkoti
Tau.
Mano vienintelis, laukiamas,
metų toliuos pradingęs,
mano neprišaukiamas...
Tu neiškeitei meilės
į švarius marškinius ir šlepetes.
Kas žino, jei manęs paklausytum,
paliktum savo oro pilis,
spindulių tiltus
gal ir mūsų laimė
būtų užakusi kūdra.
Kaip ir mano draugių,
kurių vyrai,
svetimose ganyklose ieško sau džiaugsmo.

Kaip gerai, kad gyvenime lieka
neišsipildymas!
Amžinoji ugnis,
prie kurios sušildome sielą.

Aš uždegu žvakę
ir skaitau tavo laiškus,
kol įskausta akys,
skaitau ir skaitau...
Nors kiekvieną žodį
aš nešiojuos širdy,
tu supranti.

O jei aš, Perai, ateičiau,
tu manęs nepažintum.
Mano skruostuos seniai
nužydėjo skaistumas obels.
Laikas pasėjo sidabro sėklas
į mano geltonus plaukus,
sulinko nugara.
Pats pagalvok,
kaip ateičiau, jei žingsniai tokie nesparnuoti,
bejėgiai ir smulkūs,
Perai,
seniai nebelaukiu stebuklo.
Dabar aš jau viską tau pasakiau,
lai kalbės iškilminga tyla.
Grygo smuikai beržynuos nutolę.
Perai,
jau labai labai greitai
nužydės dangaus obelys.

Komentarų nėra: