Nespėju su laiku. Lekia į priekį, neleidžia gręžiotis ir žiopsoti. Turbūt būtent dėl to esu išdavęs save, tave ir visa kas aplink. Išdaviau savo kūną, savo sielą ir akis. Atidaviau nežinomybei, upės tėkmei ir trenkiausi į aliuminę sieną apaugusią rožių žiedais. Nepasakyčiau, kad labai malonu, bet kad nepatogu irgi nepasakyčiau.
Užsisėdėjau, atitrūkau ir vėl grįžtu į savo - keliautojo - gyvenimą. Ieškojimai, tyrinėjimai ir didžiulių atradimų antplūdis. Vėl tiksi, kvaksi mechanizmas krūtinėj, protas skatina laikytis tvarkos ir nepersistengti. Ranka apmirusi, nori spausti, bet nepajėgia. Gal ir gerai. Nenoriu paleisti, pririšti nesinori taip pat.
Esu švelniai apsvaigęs, turbūt dėl to nesisvaiginu narkotikais, prie maisto negurkšnoju vyno, o filmai, serialai ir animacija užpildo vakarus pilniau negu bet kada. Nežmoniškas susikaupimas, ramybė ir tiksintis, kvaksintis mechanizmas kairėje krūtinės srityje.
Jausmas geras, šimtą kartų išgyventas; kartais 3 dienas, kartais valandą, o kartą net 3 metus ir dar ilgiau. Savo duotybės nepakeisiu - negaliu. Galėčiau plėšyti save į skutelius, kaltinti, erzinti, žeminti, bet kam? Geriau po truputį išmoksiu valdytis, nepersistengti ir svarbiausia - išmoksiu pagarbos ir tikro jausmo, kuris lydės ilgiau, nei tie vakarai balkone. Su tavimi, be tavęs; su pilkais cigarečių dūmais ar be jų; su kėdėmis, veidrodžiu ir pasaulio pakraščiu.
Ar džiaugiuosi? Labai!
Ar būna liūdna? Kartais pasitaiko, bet nekreipiu dėmesio. Nes TU staiga dingai, ir tada atsiradai kitu pavidalu, nepasakysiu ar labai apčiuopiamu, bet kvapą jaučiu. Kaskart prigulęs jaučiu vis tą patį, vieno vakaro kvapą. Labai malonu. Malonu be proto.
O kas toliau?
Toliau negu užmato akys. Gal Paryžius, Londonas, o gal TU.
Bandžiau sužinoti, kaip ten bus, bet nieko nerašo.
Todėl aš rašau. Rašau, kad kai atsibusiu po dar 13 dienų skaityčiau ir susigėsčiau.
Susigėdęs užmerkčiau akis. Papurtyčiau galva ir su kvaila šypsena pasitikčiau rytą.
Tam, o ne kažkam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą