Vilko kaukimas nakty, tobulo dydžio ir spalvos mėnulis, cigaretė ir mintys plaukiančios anapus.
Leisk man įkvėpti tave gyvenimui, leisk pasidalinti džiaugsmu, tave nuprausti ir paleisti į gyvenimą. Leisk man tave paturėti dar tris stebuklingas minutes.
-mišką matai?
-taip.
-pasivaikštom?
-tamsu.
-išsigandai?
-ne.
Ir vistiek man gera. Aš gi matau, kad tavo akys kalba visai kitus žodžius, nei lūpos. Aš gi žinau, kad tavo kiek siauros, blizgančios akys spindi jauduliu, susidomėjimu ir tyrumu. Nieko nelietei, nenusidėjai. Gyvenai sau saugų ir ramų gyvenimą vieną tryliką dienų. Joms praėjus mėgini įtikinti save, kad jos dar tęsiasi, taip melu maitindamas save, mane ir savo paties motiną. Trys - du - vienas. Sudegei. Jei dar ne - sudegsi. O kai suskambės durų skambutis, aš jas atidarysiu, apsimesiu, kad nieko nebuvo, ir viskas tekės sena vaga. Iki kito karto.. kol išdrįsi ir žengsi į mišką. Užsimaskavęs, už medžių, krūmų, bet eisi. Tu to dar nesupranti, gal ir aš dar nesuprantu, bet turbūt jau eini.
Plačiai užmerktos akys, gilūs atodūsiai ir žvėries alsavimas palei pat kaklą. Adrenalino jūros, saltas prakaitas vėsina deginantį kūną. Skausmas veria galvą, ašaros sūrios, diena iš dienos. Naktis į naktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą