Trolicus Vilnensis

       I don't wanna take my best friend's baby,
       But she's drop dead beautiful,
       I wish I was blind that he wouldn't blame me,
       But she's drop dead beatiful,- radijas groja vairuotojo kabinoje. Troleibusas irgi turi savo trūkčiojančią, klaksinčią tempiamas gumos ir ūkiančių laidų melodiją. Polifonija išsiskiria, kai vairuotojas užtrenkia kabinos duris, radijas nutyla. Kabina paversta netikru kambariu, matyt tai namų ilgesio išraiška: užuolaidos su kutais, dirbtinės gėlės, moterų nuotraukos iš muilo etikečių, krepšinio komandų pavadinimai ir kyburiuojantis skeletukas. Kiek troleibusų, tiek kambarių. Reklaminiai Metaxos, Monte Carlo cigarečių lipdukai, šalia- Šv. Marija su Jėzumi ant rankų. Saulėgrąžų lukštai, bibliotekėlė apie troleibusų defektus, gėlėtu gobelenu aptraukta kėdė ir gintariniai kryžiai. Tai tarsi altorius- kasdieną vykstant troleibusinei misterijai ir kabinai virstant šventykla. Su savo kunigu, renkančiu pinigus į margarino dėžutę, vienur keliančiu ostiją, kitur minančiu pedalus, vietoj varpelių barškant laidų sujungimams. Didžiausiais skirtumas- kunigas užstingsta rimtyje, o štai vairuotojas trūkčioja dėl nuolatinės vibracijos.
       Nepaisant to, troleibusas kaip fenomenas nedomina akademinio elito, nors turėtų. Kažkam vis tiek teks parašyti traktatą "Troleibusas kaip socialinio integralumo galimybė". Juk tai nuostabi vieta, visuomeniškesnė už bažnyčią, prekybos centrą ar viešąjį tualetą. Čia gali pajusti tikrąjį tautos intymumą, save kaip kosmopolitą. Avialinijos, kuriančios artumo iliuziją, nežino, kad po troleibuso "arčiau" tebūna vakuminiame krevečių pakelyje. Prikimštuose troleibuso viduriuose vyksta įdomiausi procesai. Pavyzdžiui, dabar įlipu aš, susirandu vietą prie lango. Ištiriu įgulą- priekyje susimetęs senukų batalionas. Tai tie, kurie nuolat tempia kibirus ir krūmus, guma prisitvirtina akinius, veiduose- nuolatinė įtampa: kaip įlipsiu, kai įlipsiu, kur atsisėsiu, kai atsisėsiu, su kuo šnekėsiu? Jie mažiukai ir stori tarsi vatiniai arbūzai, besimalantys lyg nerštų, pūkščiantys, kosintys, atsiprašinėjantys, vėl keičiantys vietą ir panikuojantys, kai užsižioplina išlipti. Tada jų taip gaila ir taip norisi užmušti.
       Troleibuso galas- kaip kitas kontinentas. Ten dažniausia susėdę vyrai- akmeniniai rąstai. Veidai ruplėti, rankos sunertos tarp kojų, kepurės su angliškais užrašais, raudoni kaklai. Panagės rodo sunkų darbą, drumzlinos akys- girtą poilsį.
       O moterų- bent trys rūšys: merginos, vienijamos vienodų rankinukų, nagų ir žvilgsnio, skaitančios "Prekių ir paslaugų auditą" ir grožio receptus. Yra ir gražiai senstančių moterų, stropiai perkančių talonus, baugščių, atsargių, patenkintų verslininkais žentais. Bet yra ir tokių, kurios lengvai susigraudina, daug valgo, savaitgalį važiuoja į turgų ir kapines, mezga sau kepures ir vaikšto po labdaros krautuves. Myli išgeriančius sūnus ir dažnai dūsauja.
       Troleibusas veržiasi, išsiriesdamas gatvės vingyje, sukdamas pro vienuolyno kampą ir naująjį dekalogą, susmulkintą į daugybę reklaminių skydų: kalbėkite, turėkite daugiau, reikalaukite, laimėkite. Mylėkite reklamą taip, kaip save. Juk tai prasmės suteikimas, kai rodos, kad jos nėra. Žmogui, kuris mano esąs niekam nereikalingas, neįdomus ir netikęs, reklama neleidžia iškristi, kooptuoja nusivylusį degradantą į entuziastingą visuomenę. Buvo surūdijęs, atsiribojęs. Bet staiga jį pagauna- "ne" narkotikams, "tu gali jiems padėti, paragauk naujo jogurto, pradžiugink artimuosius, mes laukiame tavęs, tu gali!" Tereikia įsivaizduoti savižudį, kuris suvokia, perskaitęs "Tai dar ne viskas!" Užuot tylėjęs ir žudęsis, jis atgyja apsuptas tampraus ryšio, prabyla į pasaulį, o iš jo istorijos pasimoko krūva savižudžių. Turinčius pinigų reklama skatina vartoti, neturinčius- filosofuoti.
       Troleibusas ūkteli. Kabinos durys atsiveria.
       Monday you can fall apart, 
       Tuesday, Wednesday break me heart,
       Thursday doesn't even start
       And Friday I'm in love.
       Vairuotojas nesupranta, kas jam dainuojama, persuka radiją, bet išsigandęs simfonijos vėl grįžta.
       I don't care if Monday's blue,
       Tuesday gray and Wednesday too... smagu, norisi šokti. Buvo taip sykį. Įlipo moteris su dukra. Moterėlė- skarmalų krūvelė, bet ta kita- moteris ne moteris, su tankia žila barzda ir keletu dantų, kailine kepure ir žvejo batais. Ji atsisėdo, važiavo žiūrėdama pro langą, staiga kad ims trypti, ir vis u-och, u-och! Moterėlė šnypštė, tildė. Žmonės kaip prasikaltę traukėsi į galą, o beprotė smigiai žiūrėjo į juos ir šiepėsi, sujaukdama moters sąvoką.
       - Cicho,- sakė senutė.
       - Nic, nic!- juokėsi beprotė. Paskui jos išlipo. Įdomu, kokia muzika girdėjosi beprotės galvoje. Bardzo dobra mazurka. Tokios beprotės turėtų būti pavyzdys socialinio sindromo iškankintoms sieloms. Daugeliui sunku kalbėti prieš minią, o ji prieš ją sutrypė ir dar ūkavo.
       Troleibuso langai rasoja. Pratrinu stiklą, tuo metu mus lenkia laidotuvių biuro automobilis "Nutrūkusi styga". Lauke siaučia vėtra, saulė užtemsta ir pasirodo, tarsi kažkas žaistų jungikliu, debesys plūsta apimti viesuliškos panikos, o viso žaidimo smagumas yra varna, vis negalinti nutūpti ant antenos. Per tokią vėtrą ėjome lankyti draugo, susilaužiusio ranką. Buvo beveik naktis, o mes vis klaidžiojom tarp ligoninės pastatų, ieškodami traumatologinio skyriaus. Buvo kraupoka, aplink visokie bidonai. Galop patekom į rūbinę, seselės stumdė katilus ant ratų. Koridoriuje atsidavė tvankuma, flanelinėmis pižamomis, saldžiu svylančiu pienu ir viduriuojančiais vaikais. Kažkur girdėjosi televizorius, slaugės, pliaukšėdamos guminėmis šlepetėmis, nešiojo basonus ir paklodes. Draugo spintelė buvo prigrūsta maisto, jis kalbėjo pašnabždom lyg koplyčioj. "O vieną vakarą saliutavo,- pasakojo jis,- bobutės išsigandusios pradėjo juoktis. Aš sakau: o jei išsprogdins jūsų palatą ir išlėks basonai? Viena sako: aš savo užsidėsiu ant galvos... ir visos žvengia. Baisu man. Joms taip viskas juokinga." "Klausyk, kodėl šito senio lova tokia trumpa?" "Jis be kojų, todėl."
       Kažkas šalia pastato krepšį ir atkuntu. Troleibusas lyg neišjodinėtas arklys spyriojasi, keldamas užpakalį ir nenusikratydamas penkiolikos mieguistų kaubojų. Greičio rodikliai- 10 km/h. Trys garsiakalbiai, šeši halogeniniai žibintai. Praneša- stotelė "Kino teatras", nors aplink pievos.
       Lėtai temsta. Vairuotojas ima gliaudyti saulėgrąžas ant brošiūros "Specialios paskirties akcinė bendrovė Troleibusai." Miestas slenka pro šalį. Pro langus sklinda žalia šviesa, nudažanti rankas, senučių antakius, atlošus. Tuoj būsim pakylėti. Troleibuso ir miesto pulsai sutampa. Iš tiesų, miestui gali atleisti viską: minią, sudaužytus butelius, rytinius konteinerius, šunis plikomis nugaromis, bobutes sidabriniais dantim, seiles ant šaligatvio. Gali jam dovanot už šitą skausmingą bendruomenę, kuriai esi nereikalingas, kaip ir ji tau. Burzgimas, prisilietimai, mėsos ir svogūnų kvapas, beržai, dygstantys iš balkonų, atsiliekantys rotušių laikrodžiai, skylės balandžiams- tai, kas kelia besąlygišką meilę keistam dariniui- miestui. Iš dangaus ant jo krenta siūlus primenantys spinduliai ir debesys suplyšę į sidabrinius stulpus tarytum vargonus. Stogai, kuriais miestas užsidengia kaktą, siūbuoja antenomis lyg pavasariniais daigais, nuo kurių leidžiasi lietvamzdžiai ir palėpės su virvėmis skalbiniams, kaminais ir murmančiomis skardomis. Žmonės- tik vienas komponentų miesto gėrime. Be žmonių mieste liktų tik vitrinų manekenai išsuktais sąnariais ar iškabos pora, niekaip neprisideganti cigarečių. Skraidytų šikšnosparniai ir be baimės vaikščiotų katės, kurios, kuomet partrenktos gatvėje, savo pakaušiais primena miegančius vaikus. Prakeiktas miestas, troleibusas- pūslė jo organizme.
       Įlipa kažkur matytas seniokas. Tiesus lyg su lenta nugaroj. Taip, tas pats higienos specialistas. Iš pradžių jį matydavau kavinėj. Ateidavo vidurdienį, užsisakydavo burokų sriubos. O sykį skaitė mums paskaitą. Sudėjęs pirštus kaip šventikas pradėjo kalbėti apie spalvų poveikį organizmui ir visi, dar nepraradę kantrybės, klausėsi palenktomis galvomis. Paskui pradėjo kalbėti apie aktyvų poilsį ir kilo triukšmas. Jis nutilo trūkčiodamas žandikauliais. Po kiek laiko įsibėgėjo apie miegą, pagalves, stuburą, ir jo balse pasigirdo kažkas grėsminga. Jam prakalbus apie burną, kai kurie ėmė čepsėti, krapštyti dantis, apie kojas ir pėdos kauliukus,- užėjo keistas maudulys ir noras judinti pirštus. "Batai turi būti patogūs,"- tarė jis ir visi siūbtelėjo į priekį pažiūrėti į jo batus. Paskui prasidėjo baisūs dalykai- tik 3 % studentų po pirmųjų metų išlaiko neatrofuotus raumenis, 64 % susigadina kepenis ir tik 6 % turi visiškai sveiką širdį. "Dar galima išgelbėti jūsų vaikus,"- pasakė gudriai šyptelėdamas. "Bet viskas priklauso nuo to, kas dėsis jūsų smegeninėj",- patenkintas sulingavo. Paskui stojo tyla. Kažkas ėmė šnabždėtis, sėdintys pirmoje eilėje nesujudėjo, matyt, buvo pribaigti. Staiga smagi studentė, panaši į tetulę, keliskart nevykusiai dažiusis plaukus, paleido išganingą mintį. "Jis be žiedo, turbūt senbernis!" mes patenkinti atsilošėm. Aišku, ko verta jo higiena, šalti dušai ir žarnų valymas!
       Senis stovi, nors daugybė laisvų vietų. Vis dar pasipūtęs, žvalus, tikras riešutinis senbernis. Jis tikrai negalėtų sutarti su mano kaimyne, bobute, kuri kasryt išveda pasivaikščioti savo keturis šunis, o kiekvienas, praėjęs pro pravertas jos buto duris, gali užtrokšti. Trys šunys lauke nuolat persekioja vieną, nenorintį kryžmintis, arba nulenda ko nors ėsti po balkonais. Vienas visuomet įvilktas į trikotažinę liemenę, panašus į plaukuotą morką.
       Troleibusas linguoja, tas amžinas liudininkas. Liudija judėjimą, kuriame susiduria tvirti seniai ir šunų karalienės, piktos šeimos su vaikais, prašančiais sausainių, ir vienišiai. Priešai ir draugai, lenkai ir lietuviai, girti ir ligoti, juodaodžiai, pralobę, vagys. Troleibusas sujungia akis su langais, kuriuose vakarais šokama ritualu apie viryklę- totemą, skersgatvių vandens pompomis, mėnulio kabliu, oranžinėmis lempomis. Troleibusas turi skubėti, kad miestas neužsitrauktų kaip žmonėmis pūliuojanti žaizda. Žmonėms reikia namo nepaisant žemės lėkimo, lėkimo, į kurį įtraukti ir pensininkai, žiūrintys armonikos šventes per televizorių, ir vaikai, prievarta paguldyti miegoti, ir spanguoles parduodančios moteriškės. Miestas užrištomis akimis, apsvaigęs lekia šviesmečiais, tabaluodamas kojomis ropščiasi išsigelbėti nuo nakties, kol pasiduoda. Gajumas tarsi kardiograma virpčioja languose, troleibuso laidai tvarsto degantį dangų. Kiekvienąkart nutrūksta styga, laikiusi dienos gajumą virš miesto, žemė, lėkdama tamson, kažką sumurma ir juodas nakties vanduo užsprangina miesto plaučius.
       Moters balsas sklinda iš viršaus:
       Kita stotelė- Parodų rūmai.
       Miestas, suvaržęs kiekvieno agresyvią laisvę, atsiradęs iš godumo, pasmerktumo augti, pervertas kabelių, kanalizacijos vamzdžių ir žaibolaidžių, niežtinčia oda, kurion įsmigę rūsiai ir tuneliai, ant veido tapsint žingsneliams. Prievarta būti kartu, kvėpuoti kažkieno mintimis, radijo signalais. Ir tiesa paprasta kaip duonos pirkimas- miesto gyvybė telpa viename troleibuse. Ji amžina, nors naktis jau čia, tyli reklamos, tupi katės ant palangių. Troleibusas baigia dieną, savo kelione į galinę stotelę užsiūdamas miesto arterijas, nubraukdamas elektrą ir košdamas ledėjantį orą. Kai išlips paskutinis keleivis (galbūt jį reikės žadinti ir stumti), durys trumpam liks atviros. O paskui už nugaros užges šviesa.

 Gabrielė Klimaitė