ąčęėįšųūž
LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.
Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.
Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.
Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.
Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.
O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.
Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu
Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.
Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
V. Mačernis
...NES TU NEPATIKĖJAI
Tau reikia jūros?
Pažiūrėk - aš ją sukūriau.
Tau reikia saulės?
Pažiūrėk - iš savo saujos
ją švystelėjau virš tavo galvos.
Dangaus tau reikia? Ar matai,
kiek jo - lyg pasakos melsvos?!
...Bet nelauktai
nuseko jūra, o dangus -
nelyginant ruduo drangus,
ir saulė jau nepatekėjo -
...nes tu nepatikėjai.
Gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas.
Gyvenimas yra žiaurus ir pilnas neteisybės. Ir visa tai mes sukuriame patys. Galbūt to nenorėdami, galbūt pasąmoningai, bet mes patys dėl to kalti. Tačiau kodėl? Kodėl mes norime taip gyventi, kodėl mums lietuviams yra artimas toks gyvenimo būdas?..
Yra sakoma, kad žmogui įtikti sunku, O gal visai neįmanoma.. Man yra tekę susidurti su žmonėmis, kurie ne kartą mėgino pasitraukti iš gyvenimo pakeldami ranką prieš save. Jų mintys apie gyvenimą, jų patirtis pasakoja apie tai, koks yra žiaurus ir neteisingas pasaulis. Viena iš dažniau pasitaikančių priežasčių būna nelaimingos meilės pasekmės. Jei, atrodo, toks gražus jausmas, meilė, gali sugriauti gyvenimą, tai jis ištiktųjų toks gražus? Taigi, gyvenimą suluošina meilė. Kita vertus, gal mes nemokame mylėti, gal mes patys dar nesuprantame kas yra ta meilė. Kaip yra pasakęs vienas, nelabai žymus romanų rašytojas: "Norint teisingai Mylėti reikia talento." Ir vis dėl to gyvenimas, nelaimingos meilės atžvilgiu, yra žiaurus, nes meilė - gyvenimo dalis.
Gyvenimas yra žiaurus vaikams, kurie buvo priversti suaugti per anksti. Tokiems, kurie yra nekalti dėl savo nuodėmingų tėvų ir yra priversti gyventi vaikų namuose. Gyvenimas vaikų namuose yra pilnas fizinio, psichologinio smurto. Visa tai jų suvokimą apie gyvenimą nudažo pilkai. Kita vertus, vaikas turėtų džiaugtis nebegyvenąs su girtaujančiais tėvais ar gatvėje. Tačiau vaikų, vaikų kurie tuo džiaugiasi yra mažai. O visiems kitiems - gyvenimas atrodo žiaurus ir neteisingas.
Gyvenimas yra žiaurus tam tikroms socialinėms grupės. Žmogus, kuris išsiskiria iš pilkos visuomenės masės pasakys: "Gyvenimas yra Žiaurus ir neteisingas". Vien dėl to, kad jis nėra toks kaip visi. Ji visuomenė atstums. Jam teks praeiti ugnį ir vandenį, kad išgyventu negailestingoj visuomenėj - negailestingam pasauly. Kai žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jis pradeda išgyventi destruktyvųjį gyvenimo laikotarpį. Tuomet žmogus gali pradėti vartoti narkotines medžiagas, gali pradėti save žaloti, jiems gali kilti suicidinės mintys. Jiems gyvenimas tikrai nėra mielas. Bet, argi, ne mes patys esame savo likimo kalviai? kas, jei ne mes, esame atsakingi už savo gyvenimo būdą, kaip teigtų liberalai. Užtat Šitoks gyvenimo būdas kelia asocijas su gyveno žiaurumu jiems.
Vienaip ar kitaip, gyvenimas yra per daug žiaurus, kad mes patys vieni, be niekieno pagalbos, jį išgyventumėm. Gyvenimas nesikeis, kol patys to nepadarysime. Viskas prasideda ir baigiasi mumyse.
Galiausiai viskas bus gerai pabaigoje. O jei nėra gerai, tai tik reiškia, kad dar ne pabaiga.
pačiam būtų ramu ir gera. Bet taip neina. Žmogus atsimuši į siena. nieko nėra.
Helo.