žavu.

Milijonas ir trys.

Koks jausmas gyventi šešėly?

Ar tau skauda, kai matai gražią šeimą: gražų vyrą, moterį, gražius vaikus?

Ar esi kada svajojęs apie tobulą laisvę, gyvenimą su negandomis, nuopoliais ir pakilimais? Ar mėginai kada pasislėpti nuo visų, apsimesti kuo nesi ir taip gyventi tūkstantį dienų ir vieną naktį?

Drauguži, aš jau pavargau. Aš nebe pakeliu savo pečių, kurie ir taip nuo vaikystės, kada pasaulis mane pažino, liko, linko ir pavirto kupra. Kupriuko muzikanto kupra.

Nuo tos dienos, kada užsimaniau būti laimingas, aš tampu vis liūdnesnis: mano ašarų liaukos traukiasi ir džiūsta. Mano džiaugsmas man nepasiduoda, maži vargai tapo nereikšmingi, o užuojauta ir supratimas virto egoizmo priepuoliais.

Nejaugi man dygsta juodosios gulbės sparnai? Gal aš nebe pakeliu minčių apie tave ir tavo pasaulį, kuriame aš niekaip nepritampu, neįsipaišau. Aš stengiuosi atvirsti į žmogų,. prašau didžiųjų dievų man padėti, bet jiems nė motais. Jie mane pamiršo vos tik man gimus, ir atsuko nugarą pirmą kartą man atvėrus akis. Tada aš dar nieko nebijojau, buvau silpnas, bet nepalaužiamas. Buvau tobulo kūno ir be nuodėmės. Tyras ir nekaltas . Mėlynos akys prašė dėmesio, o rankos stiebėsi į šilumą. Tik dabar po dvidešimties mėtų aš vis labiau pasigendu tos šilumos ir dėmesio. Tos apgaubiančios šilumos ir šviesos.

Ne, negalėčiau pavadinti to meile. Juk meilės nėra. Yra tik atskiri komponentai sudarantys meilę. Taip ir muzikos nėra, tik natos ir garsai. Nėra ir šokolado, pieno, miltų, vyno ar žaislų. Tai gal ir manęs nėra, gal ir tavęs nėra. Tai kam tada gyventi ir kvėpuoti. Kam alinti žemę ir iš lėto ją žudyti.

Ech, kad tik kas duotų man laimę parinkti pačiam savo gyvenimą. Išvaizdą, šalį, darbą, profesiją, metinias pajamas. VISKĄ. Turbūt būtų nuostabu. Gal net nuostabiau ir gražiau už tūkstantį nėščių, mylinčių moterų. Gražiau už tūkstantį paklydusiu romantiškų minčių, už nuodėmingas akis ir prikimusį balsą. Gražiau už tobulos moters klubus ir kojas, kada dėvi aukštakulnius. Už viską.

Prietemoje, kai mes užmerkiam akis ir atveriam širdis, išsiilgstam paguodos ir supratimo. Rytais, vos vos prabudę, pasiilgstam švelnumo ir skanaus kvapo. Taip ir vaikštom visada kažko išsiilgę, ištroškę. Mirštam po vieną, po du, tris, dešimtis ir milijonus. Bet vistiek mirties išsiilgstam, ji mus įkvepia ir saugo.

Taip ir baigiasi viskas. Šviesa tunelio gale? Vargu. Tamsa? Irgi abejoju. Tikriausiai prietema. Tai - ką mes visi gerai pažįstame ir ko mes esame nusipelnę. IKI pabaigos, iki ateis galas. Ateis pabaiga.

gyvenimas vienas. o plaučiai - du.

Sigur Ros - Viorar Vel Til Loftarasa - English subtitles

All my single ladies!

• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės;
• Tobula laikysena;
• Gražios kojos;
• Švelnus makiažas ir jokio lipstick.

• Išpešioti antakiai;
• Ilgos blakstienos;
• Plaukai šviesus, garbanoti.
• Akys didžiai mėlynos;
• Nosis smaila, jokių inkštirų;
• Jokio pagurklio;
• Gražūs dantys;
• Lūpos natūraliai tobulos.

• Kaklas ilgas ir laibas;
• Kūnas vertas nuodėmės;
• Baltas chalatas;
• Rudos šlepetės.
• Ir jokio lipstick!

RYTAS. KITAS ĮSIKŪNIJIMAS

Prisikėlusi iš mirusiųjų

slampinėčiau pajūriu,

prisirinkčiau

pilnas kišenes kriauklių,

klausyčiaus ir klausyčiaus

bangų ošimo,

kol pagaliau pamirščiau,

kaip barbeno žemės grumstai

į karsto dangtį.

[J.Ivanauskaitė]

alyuminievye ogurtsy

Gera. Velniškai smagu!!! Tik žiemos nemėgstu :>

O, parėjai!

Saulė aukščiau dangaus ir visų kalnų,
Šildo pavieniui kiekvieną, skirdama dalelę savęs.
Manęs neaplenkusi, švelniai pabučiuoja į skruostą.

Pabučiavusi nusišypso ir persikelia į kitą arkos pusę.
Šį kart mūsų jau daugiau, nebe šimtas, o tūkstantis.
Vakarop vis jaukiau ir jaukiau. Maži balkonėliai kužda senas
pasakas, o žmogeliukų statulos merkia akis - naktis.

gera. ne?

Ir atsivėrė dangūs ir prapliupo liūtys. Nesiliovė tris pilnatis.

Staiga sustojo ir iš aukštai sklindanti šiluma pradėjo šildyti mane.

AČIŪ.

Mes taip retai padėkojam, mes taip dažnai neturime laiko sau, savęs pažinimui.

Ei, DRAUGAI!!!

Ačiū JUMS. Kad esat, kad buvot, kad būsit. Už tą meilę ir gėrį. Už ta dosnumą, ir geraširdiškumą ir pasitikėjimą. Juk draugai - didžiausias turtas. Ačiū JUMS.

Kaip gera būti sveiku ir laimingu! Kaip gera gyventi rudenį ir žinoti, kad sulauksiu pavasario. Kaip gera žiovauti, krapštyti nosį, ryt nubudus stotis ant kojų ir nueiti į tualetą. O dangau, kaip gera girdėti žuvėdras!!! Kaip gera matyti mašinas gatvėje ir būti budriam, kad nepartrenktų. Kaip gera turėti stogą virš galvos ir minkštą guolį. Kaip gera. Gera valgyti, šypsotis, skaityti, girdėti, matyti, sėdėti, užuosti. Kaip gera turėti šunį!!!

Ei, tu iri pagalvok d4l ko tau gera gyventi. Ir pamiršk tuo paistalus, kuriuos kalba kaimynas. Neklausykit jų!!! Jiems gera bambėti ir skųstis!! Miau!!! Geros dienos visiems!!! Ir svaitės geros ir metų gerų!!!

auauauau

rugštynės.

Kai einu neatsisukdamas atgal, dalinuosi upe, vėju ir saule. Kada nepažįstami veidai mane lenkia, matau kaip jiems nepaprastai sudėtinga gyventi. Rugsėjį.
Kada dangus maišosi su žeme, saulę praryja vėjas, o debesys slepiasi vandenyje, aš susimąstau.. Tada sustoju ir apsimetu nematomu.
Manęs nėra, tik pelenų krūva milžiniškoje gatvėje, apsuptoje mašinų ir žmonių.

Tada iškvėpiu ir man taip gera.

Ir aš toks pilnas ir nepriklausomas. Aš savas. Aš čia.

Tačiau staiga, euforijoj užsibuvus gal kelias minutes, aš sustingstu ir mano kūnas slenka bedugnės link. Lėtai, bet užtikrintai. Be garso, be kvapo, be namų

Ir aš vėl gyvenu.

Kartais tenka pabusti. Aš pabundu!
O pabudęs septynias savaites stengiuosi užmigti.


Aš pabundu, o septynias savaites... TAMSU.

Nebėra. Tu nesi.

Vis daugiau ir daugiau. Ir tave suvalgo. Ir tavęs nebėra!!!

Su kiekviena diena kažko trūksta vis labiau ir labiau. Vis savęs bandau paklausti ko, ir mano mintys nukrypsta aukščiau debesų, kur tiek daug neaiškumo.

Vis bandau atspėti kaip jaučiasi mano draugai, kada jiems neparašau. Ar pastebi, ar nepastebi? Bet tada ir vėl mintys aukščiau debesų ir jau nebemastau apie tai ką turėčiau. O tiesiog išeini, ir sunkiai sekasi grįžti.

Kartais klausia manęs nematomi draugai - o kaip tu jautiesi?

"Kai šūdų krūva..."- atsakau ir nieko nelaukęs nueinu toliau.. jaučiuosi vienišas ir nereikalingas. Ir aš nesiguodžiu tau, ir nevaidinu nelaimėlio, tiesiog taip dabar jaučiuosi. Ir viskas. TIK VISKAS.

Gal ruduo, gal liūdesys ir sielvartas. Gal graužatis, skausmas ir nelaimės? Bet kodėl?

O todėl, kad toks esu.. vėjo pūstas ir visiškai išpūstas, nes tai kas gyvena manyje su manimi nebendrauja.

Kartasi džiaugiuosi, kad galvoje neskamba nepažįstamas balsas.

Kartais liūdžiu, nes labai vienišas jaučiuosi, juk net galvoje niekas nešneka.. net nepažįstami.

Vis susimastau, o kodėl tada dar gyvenu ir aplinkiniams šypsausi? KODĖL?

Vis kažkas ateina į mano vidų ir įpučia ugnį, toji greit užgęsta ir tada tik rusena seni prisiminimai, jausmai ir jaudulys.

Dar vis pamenu tas nerūpestingas dienas, kada bėdos buvo tokios mažos, tokios lengvos ir permatomos. O dabar.. o dabar jaučiu, kaip augu, o mano siela nespėja su manimi. Mano kūnas ir kraujas netiki, kad aš jau toks didelis. Tiki tik, kad niekam nereikalingas. Klajoju, kaip senas vilkas ir ieškau žmonių.. Suradęs juo stengiuosi įkvėpti, o vėliau paleidžiu ir ieškau kitų.. Kai ateina žiema aš vidiniai miegu, būnu lėtas ir nieko nemąstau. stengiuosi nesušalti ir rast maisto. Surandu, sušylu ir kvėpuoju toliau.

Ko reikia, kad vienišas žmogus išgyventų šaltą žemą? - reikia tikėjimo. Tik jo semtis sunku, juk niekas netiki ir niekam tikėjimo nereikia. Kaip mašinos - netiki. NEMATO ir NEJAUČIA.

O aš vis dar čia, nieko vertas ir nereikalingas. Tuščia vieta, kurią pastebi tik kai sušlampa koja, ją išdžiovina ir toliau manęs nepastebi pamiršta ir nueina savais keliais. Kaip ir pridera, kaip ir turėtų daryti visi, taip, kaip turėčiau daryti aš. Bet aš įkrentu į žmogų visas ir ne visada padeda išdžiūti, ne visada pamaitina - patys sotūs.

Žmonės tampa žvėrimis, nes taip lengviau ir paprasčiau gyventi.

Žmonės nebejaučia, ir nemato. Tik valgo, siurbia ir traukia.

Atgal neduoda. NIEKADA.

Nes taip norėjo jis.

Nes taip turėjo būti.

Nes tokia mano lemtis.

Tik neleiskit man supūti.

Savijauta.

MirE geriausi draugai. Because, you raised me up.

Gražu, o ką?

Juk kažkada turėjo tai nutikti? Ankščiau ar vėliau.

Ačiū, tai ką man dovanoji. Ačiū, už tuos yaptingus prisiminumus, kurie išliks manyje iki kol numirsiu, tiek kūnu, tiek siela.

Dėkoju, už platų pasaulį ir gilius jo vandenis.

Už tas ypatingas staigmenas, kurios mane verčia šypsotis kiekvieną dieną, ir tuo stebuklingus vėlius vakarus, kada esi.

Jaučiu tave su kiekvienu savo įkvėpimu, jaučiu gėrį ir laisvę, nepriklausomybę.

Aš tave myliu. tu esi.