Susimoviau.

Nebūtina numirt, kad girdėtum, ką noriu pasakyt dabar:
Prašau, palik mane ramybėje, Gyvenime, palik. Palik.
Ramybės noriu, štai ko. O dabar palik.
Ačiū. Jau išėjai? Dar ne? Kodėl?
Gi nieko neturiu tau pasakyt.
Todėl tylėsiu, kaip akmuo balandžio vidurį.
Tyliu.
Ką sakai? Šalta? Ne, baik Tu. Tyliu. Palik.
Viskas ką norėjau pasakyti, turbūt jau pasakiau.
- Žinau.
- Tai jei Žinai, ko dar esi? Išeik! Štai durys, matai?
- Matau.
- Tai išeik prašau. Juk nesunku. Atidarai baltas duris, už jų tamsesnės - rudos. Toliau mažas kiemas ir siaura, vakarais nepašviesta gatvė. Va, išeik, prašau.
- Negaliu. Neprašyk.
- Kodėl?
- Dar daug turiu nuveikti. Turiu. Atnešiau skausmą ir liūdesį tavo dienoms. Dar nešiu nepaliaudamas, nes taip reikia. Žinoma, ir džiaugsmą nešu, ir taip pat tolygiai jį nešiu. Bet išeiti negaliu.
- Nekalbėk su manimi. Susipykau.
- Žinau. Pyk. Pyktis veliau atneš sielvartą į tavąsias dienas. Pamatysi.
[vis dar nešneku.]
- Taip ir tylėsi? Nieko nesakysi?
- M-m.
- Tai tokie mes draugai? Aš pasakau tau tiesą, o tu manęs nebepažįsti?
- Nebuvom mes draugai. Nebuvom. Taip aš mylėjau tave. Taip man buvai svarbus. Viskas baigta. Aš, supranti, pavargau... pavargau laukti geresnių dienų. Gyvenime, šitas pasaulis ne man.
- Nebūk toks tikras.
- Aš Tau papasakosiu tai, ką tu veikiausiai ir taip žinai. Va, prieš kelias naktis sapnavau, kad buvo pasaulyje, kuriame man taip gera. O iš tenai danguje matėsi besisukanti ŽEMĖ. Ji buvo labai graži. Spindinčiai nušviestą Saulės, ji atrodė tobula. "Bet tai tik išorė",- pasakiau pusgarsiu ir nuėjau savais keliais į geresnį rytojų. Dabar žinau, kad ne čia aš turiu būti, o kitur.
- Apie tą sapną nieko nežinau. Na, gal tik girdėti teko, tavo prisiminimuose. Ir viskas.
- ačiū. Gerai, bent tai.
- Žodžiu, jei nori, trumpam tave palieku. Jau naktis. Nakty kartu nebūnu, jei miegi. O tu beveik miegi. Tu pagalvok gerai, ar tikrai nori ištarti man "Sudiev". Jei taip, tai vienintelė išeitis pačiam pasitraukti. IKI! Tikiuosi, kad dar pasimatysim.
- Mhm.

pavasarėlis.

"pasaulis išprotėjo arba aš pats toks"

Gyvenu. Gera, smagu. Apsisuku - nostalgija, liūdesys, sielvartas. Atsisuku atgal ir vėl gera, smagu.

//Už tuos, kur laimingais būt nemokėjo,
..........
Už tuos, kur laimingais būt negalėjo,
....................
Už tuos, kur laimingais būt nenorėjo.//

Tik numirę dangui būsim laimingi.
Bet dangaus nėra ištikrųjų. NĖRA. Nes žmogui - niekuomet nebus gerai. Tai dangaus jis ir nesuras. Aš net nesitikiu jo rasti, net neieškau. Žinau. Žinau kad nepasiseks. [taip pat suprantu kad daug eilučių kurias rašau yra paimtos iš dainų, bet tiesiog aš jose gyvenu ir jos gyvena man jausmuose. tai ne originalu. žinau.]
Bet, kad man eitų Tau nupasakoti ką aš dabar jaučiu. Kaip keista. Kaip lieva ir gera. Jetus. Esu įsimylėjęs, esu vis dar mylintis. Pavasaris trenkia per galva, kaip sena boba diedui iš keptuvės.

d(wow)b

O gal papūtė šiaurys ir į pietus ji nuskris ir iškeps tenai visa. Kol nevienas kol draugai šalia, ir žolytė nuostabiai žalia.

malonu išgirst.

Ir visai ne gėda man. AŠ ESU FAINAS. hem hem. Norim kukuojam, norim dainuojam, norim pakimbam ir tabaluojam kojom.

Bet koks aš tuščias esu. Kiaurutis. BUMBUM. Bet kas man ne pof? kas man jaunam ir seksualiam? niekooooo. (chuckle)

Gytis Reiteris - psichinis ligonis. Dienas dažnai leidžia tarp keturių, baltų ir labai mielų širdžiai, sienų. Bet man tada būna gera.

_____________________________________________

Alarm! Alarm! greit užaugsiu. Alarm! Alarm!
___________________________

Oi ačiū, ačiū... Ačiū Tau, mūsų krašto kėkšte, už šia vingrią sutartinę, sonatiną in E-dur.

iki graudulio.

a million faces pass my way
You say you know how i'm feeling, I just need to try to settle down
*******

Kažkur vėjyje pamečiau laimę. Ne, žinai ne laimę, o ta džiaugsmą, kuris jau kurį laiką vis neišblėstamai švietė veide.

[matyt, nieko nėra amžino].
Gyvenu oru, trupučiu Saulės. O viduje, taip drasko tie vilkai devyni, nors imk ir patapk faršu.
O visgi Iki graudulio gražu.
Kuo toliau, tuo labiau abejoju dėl ateities. Buvau tikras apie viską. kas noriu būti, kas nenoriu.kas sekasi, kas - ne. O dabar? viskas vėl valtyje paliktas vienas. [be šuns]. Nieko nesugebu, nieko nemoku. Viskas ką aš darau, ne tik manęs neįtikina, kad tai man ir kad aš mėgaujuosi tuo, bet, atrodo, aš tai darau, stengiuosi, bet rezultatų nulis.
******
i live my life in vain.

Liūdesio kupinas dienos metas

Ir štai, šiandieninė nuotaika, visiškai kontrastinga vakarykščiai. Kaip ir oras.
Pamenu, esu rašęs apie tai, kad žmogus yra bejėgis ir dažnai gali atsitrenkti į "sieną". Va aš atsitrenkiau, o gal tiesiog išvydau ją nepasėjęs atsitrenkti. Tiesiog negaliu gerai jaustis, kai mano gyvenime sukasi žmogus, kuris po truputį leidžiasi laiptais žemyn. Liūdna, pikta ir sunku. Ką daryti nežinau.
Norėčiau būt jam it brolis, ar draugas..toks autoritetas. Žinoma, tektų pasikeisti man pačiam. Aš, atrodo, padaryčiau viską, kad tik žinočiau, jog tai jam padės atrasti tikrąjį save, kad jis atskirs juodą ir baltą....................... .
Taip, Jam nelengva. Taip, mums visiems sunku. Ir viduje atsiranda toks altruizmo gimdomas jausmas padėti. PADĖTI. ir šį jausmą slopina klausimas KAIP KAIP KAIP KAIP? . Esu bejėgis. Kaip prieiti prie žmogaus.

O gal likt liberaliu ir leist jam eiti savu keliu?
Apsimesti, kad nematau, ir sakyt: "Šaunuolis".
Bet tokias mintis iškart šalin veju
Negaliu aš kitaip. Nemoku. Nors pats ne šventuolis.

Viskas griūva. Gerai bent tai, kad šiandien saulę turiu, o apie rytojų negalvoju. Kaip bus taip. Blogiau jau nebus. Tikiuos. O šiaip ar taip greit atsidursim kapuos.

Smagumo Kupinas Dienos metas

Taip. Dabar galiu pasakyti esu LAIMINGAS.

Draugai, aš esu laimingas. Keista, kad rašau į blogą. Labai keista. Savo džiaugsmui išreikšti dažniausiai pritrūkstu žodžių. Dabar viskas kitaip.
You Have NO IDEA.
Atsibudau išsimiegojęs, išėjau i renginį skirtą 20 metų, kai išvesta rusų okupacinė kariuomenė iš Afganistano, dienai paminėti. Išėjau, kaip žiūrovas, tačiau [kaip visad įsisukau giliau]. Pardavinėjau knygas, DVD ir CD. Per 15 minučių suprekiavau 1040Lt. The best part čia. Buvo smagu. Džiaugiuosi.
Susitikau su M.V. turėjom kakavos ir šokolado. Pasėdėjom pajūry. Pasikalbėjom, pasijuokėm. Buvo Kūl. Turiu draugę, kuri kaip aš išėjusi toli. Po to, nuėjau į pily susitikau su kitais draugais. Kalbėjom apie viską visiškai. Geriausia part kai kalbam ir išeinam kažkur savom temom, bet susikalbam.

Grįžau namo.

Parašė Giedrutė į skype, ir nekaltai išėjom pasivaikščioti. Nekaltas pasivaikščiojimais baigėsi truputį po 24:00 val. kalijano dūmais, kava arbata ir taip išsiilgtais plepalais apie istorija, mokslus, vaiduoklius, Nibiru, mašinas, kurą,. Jeetus.

AČIŪ KŪRĖJUI UŽ ŠĮ VAKARĄ.

Ir dar. Giliai pagalvojęs galiu drąsiai pasakyti: AŠ ESU LAIMINGAS. Džiaugiuosi gyvenimu, širdis dainuoja. Ačiū VISIEMS VISIEMS. Gyvenimas yra gražus.

MirE geriausi draugai. Greit susitiksiu su neprilygstamais žmonėmis. Dar truputį ir jau greit.

:)

nesu.

Ir va, jau laikas man išeiti.
Ir vėl kartojasi tas pats.
Reikia kuo greičiau man viską baigti,
Nepažadu ar grįšiu, nežinau aš pats.

Šaukiuosi mirtį pas save,
Girdėk mane! Ateiki.
Nenoriu degti pragare,
Bet kito kelio nepalieki.

Tiek daug ėjau ir tiek kentėjau,
Kiek jūsų pasakom tikėjau.
Sudiev, sakau, nebegaliu jau.
Girdėk mane! Ateiki.

"Bet prieš palikdamas šia žemę
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones"
Atminkit, kas manim tikėjot,
Linkėsiu gero iš širdies.

Jaučiu kaip krentu, jaučiu kaip nebaigsiu mokyklos
Nematau aš savęs net užaugus, nematau aš savęs prie sakyklos.
O dabar ir vėl, Apninka paranoja.
Šizofrenija? Agonija? Egoizmo harmonija.

2009. III. 08

Jėga

Pakišiu tave gyvą

po medžio šaknimis.

Te jis suleidžia tau jas į akis,

te glosto tavo kūną, IT kastuvu--

švelniai.

Kentėk kaip aš kentėjau, dvėsk kaip šuo..lėtai!