pavasario diena vėsoka -
kvailio kvailys nepranoko.
šeštadienis, balandžio 13
antradienis, kovo 26
antradienis, vasario 26
I PROMISE MYSELF
To be so strong that nothing can disturb my peace of mind.
...
To talk health, happiness, and prosperity to every person I meet.
...
To make all my friends feel that there is something worthwhile in them.
...
To look at the sunny side of everything and make my optimism come true.
...
To think only of the best, to work only for the best and to expect only the best.
...
To be just as enthusiastic about the success of others as I am about my own.
...
To forget the mistakes of the past and press on to the greater achievements of the future.
...
To wear a cheerful expression at all times and give a smile to every living creature I meet.
...
To give so much time to improving myself that I have no time to criticize others.
...
To be too large for worry, too noble for anger, too strong for fear, and too happy to permit the presence of trouble.
...
To think well of myself and to proclaim this fact to the world, not in loud words, but in great deeds.
...
To live in the faith that the whole world is on my side, so long as I am true to the best that is in me.
...
To talk health, happiness, and prosperity to every person I meet.
...
To make all my friends feel that there is something worthwhile in them.
...
To look at the sunny side of everything and make my optimism come true.
...
To think only of the best, to work only for the best and to expect only the best.
...
To be just as enthusiastic about the success of others as I am about my own.
...
To forget the mistakes of the past and press on to the greater achievements of the future.
...
To wear a cheerful expression at all times and give a smile to every living creature I meet.
...
To give so much time to improving myself that I have no time to criticize others.
...
To be too large for worry, too noble for anger, too strong for fear, and too happy to permit the presence of trouble.
...
To think well of myself and to proclaim this fact to the world, not in loud words, but in great deeds.
...
To live in the faith that the whole world is on my side, so long as I am true to the best that is in me.
trečiadienis, sausio 23
u will never be my dear dear friend
/ You are my sweetest downfall, I loved you first /
Jauni, neišsimiegoję, ir visada lekiantys į priekį. Mėginam aprėpti viską, kas tik įmanoma, bet turbūt taip ir turi būti. Stengiamės išvengti nemalonumų, atlikti veiksmus pačiu patogiausiu keliu, net nesistengiant "išlipti" iš savo komforto zonos. Išsiblaškę, nepatyrę ir manantys, jog žinome viską, viską nuo A iki Ž.
Koks tavo pas saldžiausias sapnas, fantazija. Kas tau suteikia džiaugsmą, kai apie tai pagalvoji, nors ir negali to turėti ar pasiekti šiuo konkrečiu metu. Kam skiri savo dienas ir kodėl mane ignoruoji? Kodėl tavo pasaulyje man nebėra vietos, o tu vistiek į mane žiūri ir koketiškai kvieti sugrįžti. Kodėl, aš save atrandu vis iš naujo, vis kitokį, o jūs jau žinote Kas Kur ir Kaip? Kodėl mano namuose nėra krosnies, o dūmai iš kamino rūksta?
Jaučiu, kad bręsta laikas sustoti, kodėl? KAIP?
Anglies monoksido į mano plaučius ir atsisveikinkim. Pasimojuokime rankomis mylėkime vieni kitus. Nesusitikime, nejauskime sentimentų, kiekvienas sugrįžkime į dienas, kai mums buvo 13! Kas gali būti geriau už tada, kai tau trylika ir visas tavo pasaulis - kiemas.
/ common daddy, common daddy, common daddy, common daddy
carbon monoxide, soon we'll go to sleep /
Mano trylika dienų tęsis ilgiau negu amžinai, mano trylika dienų yra amžinos ir nemirtingos. Net tada kai mano kūnas bus paleistas pelenais po laukus. Net tada mano trylika dienų triumfuos ir neleis tau nusiminti. Saugos tavo namus ir šlepetes, kad tik kojos nešaltų ir nosis nevarvėti. Taip. Taip stipriai AŠ tave myliu. Taip stipriai aš tavęs nepažįstu ir tuo pačiu atsisveikinu, taip stipriai aš apie tave galvoju rytais, ir kaskart kai sutinku tas akis. Pasiilk manęs, ir apdovanok savo šypsena, sustiprink mano sielą ir paleisk mane vėjais.
/ Cigarettes and lies, I am a child, it's to soon. I have dreams of orca whales and owls, but I wake up in a fear. /
Jauni, neišsimiegoję, ir visada lekiantys į priekį. Mėginam aprėpti viską, kas tik įmanoma, bet turbūt taip ir turi būti. Stengiamės išvengti nemalonumų, atlikti veiksmus pačiu patogiausiu keliu, net nesistengiant "išlipti" iš savo komforto zonos. Išsiblaškę, nepatyrę ir manantys, jog žinome viską, viską nuo A iki Ž.
Koks tavo pas saldžiausias sapnas, fantazija. Kas tau suteikia džiaugsmą, kai apie tai pagalvoji, nors ir negali to turėti ar pasiekti šiuo konkrečiu metu. Kam skiri savo dienas ir kodėl mane ignoruoji? Kodėl tavo pasaulyje man nebėra vietos, o tu vistiek į mane žiūri ir koketiškai kvieti sugrįžti. Kodėl, aš save atrandu vis iš naujo, vis kitokį, o jūs jau žinote Kas Kur ir Kaip? Kodėl mano namuose nėra krosnies, o dūmai iš kamino rūksta?
Jaučiu, kad bręsta laikas sustoti, kodėl? KAIP?
Anglies monoksido į mano plaučius ir atsisveikinkim. Pasimojuokime rankomis mylėkime vieni kitus. Nesusitikime, nejauskime sentimentų, kiekvienas sugrįžkime į dienas, kai mums buvo 13! Kas gali būti geriau už tada, kai tau trylika ir visas tavo pasaulis - kiemas.
/ common daddy, common daddy, common daddy, common daddy
carbon monoxide, soon we'll go to sleep /
Mano trylika dienų tęsis ilgiau negu amžinai, mano trylika dienų yra amžinos ir nemirtingos. Net tada kai mano kūnas bus paleistas pelenais po laukus. Net tada mano trylika dienų triumfuos ir neleis tau nusiminti. Saugos tavo namus ir šlepetes, kad tik kojos nešaltų ir nosis nevarvėti. Taip. Taip stipriai AŠ tave myliu. Taip stipriai aš tavęs nepažįstu ir tuo pačiu atsisveikinu, taip stipriai aš apie tave galvoju rytais, ir kaskart kai sutinku tas akis. Pasiilk manęs, ir apdovanok savo šypsena, sustiprink mano sielą ir paleisk mane vėjais.
/ Cigarettes and lies, I am a child, it's to soon. I have dreams of orca whales and owls, but I wake up in a fear. /
antradienis, gruodžio 25
keletui
Tie keli,
Nežinau, kaip aš be JŪSŲ sukčiausi šitame (žiurkės, žiurkių žiurkės, žiurkių motinėlės) rate. Jūsų palaikymas, pasisveikinimo bučiniai ir šilti apkabinimai. "Ar tau viskas gerai?", "Kaip tu laikaisi?", kaip be jūsų skambučių ir bendro gyvenimo kartu. Dalijimasis duona, lova, vynu ir inspiracijomis gyventi. Šypsenos, dramos ir akies mirktelėjimai. Nuolatinis skatinimas pabusti ir šypsotis.
Dienose kur tik šaltumas leidžia nepasileisti ir laikytis, aš kaskart atrandu vieną ar tai kitą iš tų kelių, kurie leisdavo sušilti ir pasijausti žmogumi. Jums ir tariu tą AČIŪ. Skruostu rieda dėkingumo ašara, esame kartu.
Turėdamas Jus šalia, aš jaučiuosi laimingas, sėkmingas ir turtingas. Jaučiuosi sveikas, nenugalimas ir, tuo pačiu, trapus. Bet gi čia JŪS, aš nebijau.
Į Vilnių atvažiavau gyventi svajonėmis, prasimanymais ir pasakomis, ištrūkau iš drėgno ir nemalonaus urvo vakaruose. Aš tikėjau, jog aš galiu viską pradėti iš pradžių, tikėjau JUMIS dar net nepažinęs Jūsų, tikėjau Vilniaus senamiesčiu, tais keliais, vieninteliais ir žmonėmis. Kaskart man "atsitrenkus į sieną", kai pabusdavau - JŪS būdavot šalia ir neprimindavot nieko kas būtų nemalonu. Todėl keldavau su šypsena ir tikėjimu savimi. O dabar tai mano kraujyje.
Už jus aš pasiryžęs keliauti, su Jumis aš betkur, nes be Jūsų aš niekas.
Ir..... svaiginkitės gyvenimu, mums dar milijonai rytų priešaky!
Čia tik pradžia.
Nežinau, kaip aš be JŪSŲ sukčiausi šitame (žiurkės, žiurkių žiurkės, žiurkių motinėlės) rate. Jūsų palaikymas, pasisveikinimo bučiniai ir šilti apkabinimai. "Ar tau viskas gerai?", "Kaip tu laikaisi?", kaip be jūsų skambučių ir bendro gyvenimo kartu. Dalijimasis duona, lova, vynu ir inspiracijomis gyventi. Šypsenos, dramos ir akies mirktelėjimai. Nuolatinis skatinimas pabusti ir šypsotis.
Dienose kur tik šaltumas leidžia nepasileisti ir laikytis, aš kaskart atrandu vieną ar tai kitą iš tų kelių, kurie leisdavo sušilti ir pasijausti žmogumi. Jums ir tariu tą AČIŪ. Skruostu rieda dėkingumo ašara, esame kartu.
Turėdamas Jus šalia, aš jaučiuosi laimingas, sėkmingas ir turtingas. Jaučiuosi sveikas, nenugalimas ir, tuo pačiu, trapus. Bet gi čia JŪS, aš nebijau.
Į Vilnių atvažiavau gyventi svajonėmis, prasimanymais ir pasakomis, ištrūkau iš drėgno ir nemalonaus urvo vakaruose. Aš tikėjau, jog aš galiu viską pradėti iš pradžių, tikėjau JUMIS dar net nepažinęs Jūsų, tikėjau Vilniaus senamiesčiu, tais keliais, vieninteliais ir žmonėmis. Kaskart man "atsitrenkus į sieną", kai pabusdavau - JŪS būdavot šalia ir neprimindavot nieko kas būtų nemalonu. Todėl keldavau su šypsena ir tikėjimu savimi. O dabar tai mano kraujyje.
Už jus aš pasiryžęs keliauti, su Jumis aš betkur, nes be Jūsų aš niekas.
Ir..... svaiginkitės gyvenimu, mums dar milijonai rytų priešaky!
Čia tik pradžia.
penktadienis, rugpjūčio 17
Kas tu esi? Kas esi tu? Kas tu? Kas esi?
Sėdėjimas. Laukimas, užtat visiškai ramu. Nieko tvirto, nieko pagrįsto. Jokio pagrindo, tik neaprėpiama laisvė ir įpareigojanti tyla. Garso takelis kintantis, nuo "tak tak tak tak" iki giedančio choro. Vakarėja, bet pro langus dar skverbiasi šviesa, butas didelis, beveik 100 kvadratų ir trijų apskritimų. Už nugaros senas, išsiderinęs fortepionas, kairėje sovietinis veidrodis, šalia jo - darbo stalas. Prie jo palikęs žalsvas šešėlis, besikeičiantys vaizdai kompiuterio ekrane. Ir gilus alsavimas, ar tai iš susijaudinimo, ar iš ramybės. Nenuoseklus ir gilus. Aš pats - įsitaisęs žaliame, sename kaip dinozaurai, fotelyje. Kojos juda, minčių ne marios, o šešėlio daug. Sustokim akimirka. Kas vyksta? Kur aš esu.
Ar tiesa, kad "Jei tavęs čia nėra, tavęs nėrą išvis."? Ar aš esu. Kartais aš išnykstu, ir niekaip neįsipaišau į šitą žalio šešėlio gyvenimą, kartais paskęstu jame ir jaučiuosi didele dalimi to pasaulio kuriame dar neteko pabūti. Muzikos takelis blaškantis, bet už tai šešėlis vis dar nejuda, tyko, trauktis neketina.
Negaliu atpažinti šito pasimetimo, neapsisprendimo ir neužbaigtumo. Negaliu perskaityti taisyklių ir pamėginti suvokti kas vyksta. Vyksta pasiutusiai greitai, bet taip neužtikrintai, taip laisvai ir neįpareigojančiai, jog verkti norisi. Norisi verkti ir juoktis vienu metus. Nes gera nuo laisvumo ir bloga nuo laisvės.
Tai.....
Kas tu? Kas esi?
Ar tiesa, kad "Jei tavęs čia nėra, tavęs nėrą išvis."? Ar aš esu. Kartais aš išnykstu, ir niekaip neįsipaišau į šitą žalio šešėlio gyvenimą, kartais paskęstu jame ir jaučiuosi didele dalimi to pasaulio kuriame dar neteko pabūti. Muzikos takelis blaškantis, bet už tai šešėlis vis dar nejuda, tyko, trauktis neketina.
Negaliu atpažinti šito pasimetimo, neapsisprendimo ir neužbaigtumo. Negaliu perskaityti taisyklių ir pamėginti suvokti kas vyksta. Vyksta pasiutusiai greitai, bet taip neužtikrintai, taip laisvai ir neįpareigojančiai, jog verkti norisi. Norisi verkti ir juoktis vienu metus. Nes gera nuo laisvumo ir bloga nuo laisvės.
Tai.....
Kas tu? Kas esi?
ketvirtadienis, rugpjūčio 9
614
/Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti./
Laukiau tokios dienos, kaip ši. Niūroka rugpjūčio diena. Truputis saulės, daugiau lietaus, cigarečių dūmai, sukrauti lagaminai ir liūdesio Jūra. Šiandien aš išdrįsau perskaityti tavo laišką, išdrįsau pažvelgti tau į akis, ir viską suskaityti.
Koks keistas ir persipynęs mūsų gyvenimas, kam duotas, kam dovanotas, ar pamestas. Šiandien, kai mano viduje nerimsta vėjai, ir nieko neturiu šalia, kam galėčiau pasiguosti, ar pasipasakoti, aš paėmiau tavo laišką, lyg tai pasikalbėjimas su tavimi, nors kalbėjai tik tu, o aš klausiau, kažkokiu būdu tai mane nuramino, gal ir paglostė ar tai paguodė. Tik nežinau, ar aš turėčiau atsakyti į tavo klausimus, ir vėl pasinerti į šitą maratoną. Abu išsigandę, abu žiūrim į skirtingas puses, įsiskaudinę ir niekada nuoširdžiai, nesimaivant ir atvirai nepasikalbėję. Tik nardom tuose milijonuose minčių, klausimų, melodijų, kurios sukelia vienus ar kitus prisiminimus...
Šiuo metu esu pragariškoje šiknoje, jei galima šitaip išsireikšti, visiškai broke, visiškai tuščias, liūdnas, melancholiškas, išsiblaškęs. Buvai teisus I AM A QUITER !
Jei galėčiau sau tokią prabangą leisti sėdėčiau ant traukio bėgių ir laukčiau to vienintelio, kuris ateis ir išvaduos, atiduos mane į geras rankas, į ramybę ir jokių buitiškų dalykų. Prie sutraiškydamas, mane tris kartus įspės, pradės stabdyti ir boooom. Manęs nebėra, nebėra ir to nepakeliamo sunkumo ir sielvarto, kuris jau eilę dienų manęs nepalieka. Siūbuoja, mėto, stumdo. Viena mano pusę kviečia stotis ir kovoti už savo laimę, kita - atvirkščiai prie žemės traukia, ten kur mums ir priklauso - anksčiau ar vėliau.
Rašydamas šita hibernetinį laišką savęs klausiu, kodėl visa tai siųsiu tau, kodėl? Kodėl iš tokio masės žmonių savo gyvenime aš paskęstu vienatvėje ir nežinomybėje. Kažkokiame nesuprantamame pyktyje, nepasitikėjime, pergyvenime ir liūdesy. Ašaros plauna mano skruotus, akys įraudę pirma, antra trečia naktis, dienos jungiasi į naktis. Ir štai, tavo baltas laiškas, tavo pasiryžimas ir atvirumas, tavo taip ilgai slėptas jautrumas čia ir dabar.
Ačiū Tau. Aš atsiprašau. Atleisk man.
ketvirtadienis, liepos 12
trečiadienis, liepos 4
pirmadienis, birželio 25
įkvėpk mane!
ir nesvarbu, kad tu išėjai, kad nebegrįši.
nesvarbu, kad tavęs ir manęs nebėrą, o tik Jūs ir aš.
-
aš išeičiau į lietų ir tūnočiau valandų valandas, kad tik nuplautų man tuos nuostabus prisiminimus nuo pečių. kad viską užmirščiau ir nieko neprisiminčiau. kad va taip ramus švarus ir tikras.
-
pertai, kartais, kai tu išeini aš prie lovos pasidedu pistoletą, peilį ir taburetę, o ant jos virvę. kad, jei kartais nubusiu o tavęs nebus čia, aš išeičiau tavęs ieškoti. trys nuostabiai genialūs keliai.
-
aš dabar suprantu. aš suprantu, bet nemoku patikėti. man dvidešimt du. beveik keturiasdešimt keturi. o aš dar neturiu vaikų, dar neturiu namo. aš dar čia. mano mylimas lietaus, liūdesio, sentimentų, depresijos, nedarbo ir gražulio šalie, nepyk. aš ant tavęs nepykstu, aš išvyksiu VISAM.
-
kas jei ne mes pakeisim mūsų likimus. drąsos, auksinis jaunime, energijos ir polėkio pirmyn. mes savo kiautą ir daryk ką nori.
-
prašau pareik ir vėl įkvėpk mane stebuklinėms trylikai dienų, o tada. tada padaryk, kad laikas sustotų. tik tu ir aš. trylika iki kol išeisim.
ir nesvarbu, kad tu išėjai, kad nebegrįši.
nesvarbu, kad tavęs ir manęs nebėrą, o tik Jūs ir aš.
-
aš išeičiau į lietų ir tūnočiau valandų valandas, kad tik nuplautų man tuos nuostabus prisiminimus nuo pečių. kad viską užmirščiau ir nieko neprisiminčiau. kad va taip ramus švarus ir tikras.
-
pertai, kartais, kai tu išeini aš prie lovos pasidedu pistoletą, peilį ir taburetę, o ant jos virvę. kad, jei kartais nubusiu o tavęs nebus čia, aš išeičiau tavęs ieškoti. trys nuostabiai genialūs keliai.
-
aš dabar suprantu. aš suprantu, bet nemoku patikėti. man dvidešimt du. beveik keturiasdešimt keturi. o aš dar neturiu vaikų, dar neturiu namo. aš dar čia. mano mylimas lietaus, liūdesio, sentimentų, depresijos, nedarbo ir gražulio šalie, nepyk. aš ant tavęs nepykstu, aš išvyksiu VISAM.
-
kas jei ne mes pakeisim mūsų likimus. drąsos, auksinis jaunime, energijos ir polėkio pirmyn. mes savo kiautą ir daryk ką nori.
-
prašau pareik ir vėl įkvėpk mane stebuklinėms trylikai dienų, o tada. tada padaryk, kad laikas sustotų. tik tu ir aš. trylika iki kol išeisim.
antradienis, gegužės 8
Tyla, by jazzu
Aš pakeisiu tavo vardą,
Savąjį paslėpsiu kur, dar nežinau..
Man nesvarbu kuo tu vardu,
Svarbu, kad tu ir mes kartu.
Gulėsim nei kartu, nei vieniši
ir nieko nebelauksim.
O tyloje, kur gimsta garsas
šnabždėsime ir nieko nebelauksim,
nuoga tiesa ir mes nuogi.
Aš tikiu tavo tyla,
Tano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis
tavo namai - mano širdis
Tu savanoriškai man liepsi
judėti tuo pačiu ritmu.
Aš tau paklusiu, nusileisiu,
aš tavo muzika tikiu, tave girdžiu.
Tada sukursime pavasarį
su saulės daug ir dar daugiau lietaus,
kuris nuplaus kelius apgaulės
mes vienas kito kelias, dangaus pusiaujas.
Aš tikiu tavo tyla:
mano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis:
Tavo namai - mano širdis
Aš tikiu tavo tyla.
Tu aplenki mintis:
tavo namai - mano širdis.
Savąjį paslėpsiu kur, dar nežinau..
Man nesvarbu kuo tu vardu,
Svarbu, kad tu ir mes kartu.
Gulėsim nei kartu, nei vieniši
ir nieko nebelauksim.
O tyloje, kur gimsta garsas
šnabždėsime ir nieko nebelauksim,
nuoga tiesa ir mes nuogi.
Aš tikiu tavo tyla,
Tano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis
tavo namai - mano širdis
Tu savanoriškai man liepsi
judėti tuo pačiu ritmu.
Aš tau paklusiu, nusileisiu,
aš tavo muzika tikiu, tave girdžiu.
Tada sukursime pavasarį
su saulės daug ir dar daugiau lietaus,
kuris nuplaus kelius apgaulės
mes vienas kito kelias, dangaus pusiaujas.
Aš tikiu tavo tyla:
mano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis:
Tavo namai - mano širdis
Aš tikiu tavo tyla.
Tu aplenki mintis:
tavo namai - mano širdis.
sekmadienis, gegužės 6
mirror mirror on the wall
Vilko kaukimas nakty, tobulo dydžio ir spalvos mėnulis, cigaretė ir mintys plaukiančios anapus.
Leisk man įkvėpti tave gyvenimui, leisk pasidalinti džiaugsmu, tave nuprausti ir paleisti į gyvenimą. Leisk man tave paturėti dar tris stebuklingas minutes.
-mišką matai?
-taip.
-pasivaikštom?
-tamsu.
-išsigandai?
-ne.
Ir vistiek man gera. Aš gi matau, kad tavo akys kalba visai kitus žodžius, nei lūpos. Aš gi žinau, kad tavo kiek siauros, blizgančios akys spindi jauduliu, susidomėjimu ir tyrumu. Nieko nelietei, nenusidėjai. Gyvenai sau saugų ir ramų gyvenimą vieną tryliką dienų. Joms praėjus mėgini įtikinti save, kad jos dar tęsiasi, taip melu maitindamas save, mane ir savo paties motiną. Trys - du - vienas. Sudegei. Jei dar ne - sudegsi. O kai suskambės durų skambutis, aš jas atidarysiu, apsimesiu, kad nieko nebuvo, ir viskas tekės sena vaga. Iki kito karto.. kol išdrįsi ir žengsi į mišką. Užsimaskavęs, už medžių, krūmų, bet eisi. Tu to dar nesupranti, gal ir aš dar nesuprantu, bet turbūt jau eini.
Plačiai užmerktos akys, gilūs atodūsiai ir žvėries alsavimas palei pat kaklą. Adrenalino jūros, saltas prakaitas vėsina deginantį kūną. Skausmas veria galvą, ašaros sūrios, diena iš dienos. Naktis į naktis.
Leisk man įkvėpti tave gyvenimui, leisk pasidalinti džiaugsmu, tave nuprausti ir paleisti į gyvenimą. Leisk man tave paturėti dar tris stebuklingas minutes.
-mišką matai?
-taip.
-pasivaikštom?
-tamsu.
-išsigandai?
-ne.
Ir vistiek man gera. Aš gi matau, kad tavo akys kalba visai kitus žodžius, nei lūpos. Aš gi žinau, kad tavo kiek siauros, blizgančios akys spindi jauduliu, susidomėjimu ir tyrumu. Nieko nelietei, nenusidėjai. Gyvenai sau saugų ir ramų gyvenimą vieną tryliką dienų. Joms praėjus mėgini įtikinti save, kad jos dar tęsiasi, taip melu maitindamas save, mane ir savo paties motiną. Trys - du - vienas. Sudegei. Jei dar ne - sudegsi. O kai suskambės durų skambutis, aš jas atidarysiu, apsimesiu, kad nieko nebuvo, ir viskas tekės sena vaga. Iki kito karto.. kol išdrįsi ir žengsi į mišką. Užsimaskavęs, už medžių, krūmų, bet eisi. Tu to dar nesupranti, gal ir aš dar nesuprantu, bet turbūt jau eini.
Plačiai užmerktos akys, gilūs atodūsiai ir žvėries alsavimas palei pat kaklą. Adrenalino jūros, saltas prakaitas vėsina deginantį kūną. Skausmas veria galvą, ašaros sūrios, diena iš dienos. Naktis į naktis.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)