0 000 00000000 0 00000 0 0 00 00 0 0 0 0 0 0 0 0000 0 0 0 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

'''''''''''Migracija.

Gerai?

Blogai?

Nežinau.

Kelionė į niekur

Kartą atsibudau dideliam autobuse.
Ne. Tai, veikiausiai, buvo didelis, tiesiog milžiniškas lėktuvas. Skirdau.
Netoliese stovėjo patraukli stiuardesė, nors įdėmiau pažiūrėjus, pastebėjau, kad dešinė akis buvo stiklinė, o ausys atlėpusios. Nors.. dėl skonio nesusiginčijama gi. Tas lėktuvas skrido į niekur. Apėmė keista mintis, kad esu šalia prapulties*. Per nugarą ėjo šaltis, pėdos be perstojo prakaitavo, o mintys .. baisu ir žmogui pasakyti. Mintys kalbėjo apie nieką. Na, nebent apie prapultį. Bet vargu, net apie ją per daug negalvojau.
Užsnūdau.
Po to kai saulė švietė į kairį lėktuvo sparną nubudau ir sustingau, it lavonas. Nurijau seiles, po to apsidariau ir pamačiau kad lėktuve nėra keleivių. Nėra keleivių?? Mąstyk, Gyti, mąstyk. Lėktuve turi būti keleivių. Nesimatė nei stiuardesės.
Aptirpo kūnas, akis degino nepakeliamas karštas dūmas. Lėktuvas palengva prisipildė pilkų dūmų ir staiga virto milžinišku karstu.
Piloto nebėra. Liko vienas savame karste. "gal ir gerai",- nepagalvojęs pasakiau sau. Gal ir gerai... gal ir gerai.

*tai tokia būsena, kada nežinai ir niekas nesako kas esi ir kodėl.

Išvykstu.

Adjos Amigos.
Išskrendu... SĖKMĖS per
Tauragės dienas, nelikit
abėjingi, dalyvaukit renginiuose.
Aš išvažiuoju į
Pasaka Iš Rūsio: Gyvas Sapnas
. Jėėė:). miau.

Pats javų žydėjimas.

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

Martini.

*Vakarėja. Happily never after.

įdomiai keista, kai pagalvoji..
Kas iš žmogaus padaro žmogų?
Kiek turi pamatyti žmogus, kad vėliau matytų daugiau nei kiti.
Kiek reikia nesuprasti žmogui, kad vėliau viską suprastų.
Kiek ašarų, kiek skausmo? O kiek džiaugsmo turi matyti aplink, kad užaugtų žmogumi?
Kad vertintų, tai ką turi.

Klausimai į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti.
O kas yra tikras žmogus? Kur parašyta, kur aprašytas tikrasis Žmogus.
KAS PADARO TAVE TIKRU ŽMOGUMI?

Šeima?

Religija?

Draugai?

Pinigai?

Socialinė padėtis?

Pripažinimas?

Intelekto koficiantas?

.....?

Žinau! Gal tikrą žmogų "pagamina" nuopoliai ir pakilimai?

Kažin..

.

Idiliška moteris.

Jei būtų galimybė susipažinti su žmogumi, kuris jau mirė, susipažinčiau.

Susipažinčiau su Marija Pečkauskaite - Šatrijos Ragana.

Artima man. Keista, jo... Mūsų vertybės skiriasi, pasauliai taip pat. Bet ji, dvasinga, ji nuostabus žmogus(bent taip rašo Vikipediojoje). Man būtų įdomu sutikti tokį, atrodo, tobulą žmogų. Artimiau pažinti ir sužinoti iš kur toks gėrio šaltinis.
Augusi katalikiškoje šeimoje, Marija Pečkauskaitė nuo pat mažens spinduliavo šviesa. Tokio žmogaus nepastebėt neįmanoma. Aš taip tikiu. Aš dar nesuprantu. Marija..iš kur tu? Visgi viena mintis neduoda ramybės. O gal tas nuostabumas iš tikėjimo į Dievą? Gal tai tiesa. Gal tikėjimas mums apriboja fizines, minties laisves, tačiau suteikią pilnavertį dvasišką gyvavimą?
Kiek daug klausimų man sukėlei, Marija.

Apysaka "Sename Dvare", tai šedevra. Prisipažinsiu. Neperskaičiau viso, bet veikiausiai dėl to, kad to reikalavo mokykla. Nekenčiu taisyklių. Bet kūrinys, tai menas. Tai meniškiausia ką man teko skaityti.
Prieš save matau Irausią vaikštant po kiemą ir ieškant mamatei tinkamiausios gėlės. Matau tas liūdnas Mamatės akis, kurios, pasak Irusios, primena rožes. Įdomu, kaip mamatės liūdesį išgyveno Irusia. Ar pasakė viską ką turėjo giliai širdy? Jei ne, tai kodėl. Kūrinyje Mamatė, taip pat, buvo linkusi jausmus nutylėti. Man mamatė - tai pati rašytoja. paslaptinga. šilta. O jos dienoraščiai. Dievaži. Vėl ir Vėl atrandu.

" Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim."

Jei kas leistų paliesti jos laiką.
Deja.

Sudie,
Marija Pečkauskaite-
Šatrijos Ragana.

prasmilkę kūnai.

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...

nesamonė

va, pavalgiau koldūnų :}

Seniai nebuvau. Ir nesu tikras ar viešinsiu tai ką čia parašysiu. Pastaruoju metu esu linkęs savo rašliavų nepublikuoti. Nežinau kodėl.

Trumpai papasakosiu kas šiuo metu vyksta mano žemėje.

09 . IV. 21
Šiandien laikiau Anglų k. įskaita, sekėsi 30/30. Jėėė.

Vėliau buvo mano didžiai gerbiamo žmogaus, menininkės, labai geros draugės Gretos Okaitės darbų paroda. Aš didžiuojuosi ja. (mm)

Visą dieną klausiausi Sigitos blogo soundtrack'o :}

09. IV.20
Labai susirgau, temperatūra, prakeiktas kosulys.

Buvau milžiniškų lėlių spektaklyje "Šrekas Madagaskare", tenais visi mostrai kalbėjo labai ne lietuviškai xD.

14:30 turėjau pietauti su P. Auštrevičiumi, bet, kaip jau sakiau, susirgau.

Vis dar megaujuos Barbara. mmmmm kokia skani muzika :}

Barbara

Radau, negaliu atsidžiaugti.

kas busiu

gyvenimu netikiu, o pasaka tikiu.

Tai va. Keista yra gyventi ir viena akimirką norėt numirt, o kitą - jau galvot: "nenoriu mirti, bijau mirties. Nemirk, juk dar nieko reikšmingo nenuveikei."
Tai ir va. va? kVA:)

Kas busiu kai užaugsiu?
Man irgi įdomu.
Interesting:} jammy.
Šlavėjas, virėjas,
psichologas, socialinis
darbuotojas, politikas, žurnalistas,
"Ravitos" pardavėjas - kasininkas, mokyklos
direktorius, vaikų darželio auklėtojas, fotografas,
aktorius, mokytojas, šokėjas, barmenas, daininkas, daktaras,
psichodramistas, vadybininkas? NEŽINAU. NEŽINAU.

Esu dvynys. Jiems būdingas nepastovumas. [nieko gero. šalta].

Susimoviau.

Nebūtina numirt, kad girdėtum, ką noriu pasakyt dabar:
Prašau, palik mane ramybėje, Gyvenime, palik. Palik.
Ramybės noriu, štai ko. O dabar palik.
Ačiū. Jau išėjai? Dar ne? Kodėl?
Gi nieko neturiu tau pasakyt.
Todėl tylėsiu, kaip akmuo balandžio vidurį.
Tyliu.
Ką sakai? Šalta? Ne, baik Tu. Tyliu. Palik.
Viskas ką norėjau pasakyti, turbūt jau pasakiau.
- Žinau.
- Tai jei Žinai, ko dar esi? Išeik! Štai durys, matai?
- Matau.
- Tai išeik prašau. Juk nesunku. Atidarai baltas duris, už jų tamsesnės - rudos. Toliau mažas kiemas ir siaura, vakarais nepašviesta gatvė. Va, išeik, prašau.
- Negaliu. Neprašyk.
- Kodėl?
- Dar daug turiu nuveikti. Turiu. Atnešiau skausmą ir liūdesį tavo dienoms. Dar nešiu nepaliaudamas, nes taip reikia. Žinoma, ir džiaugsmą nešu, ir taip pat tolygiai jį nešiu. Bet išeiti negaliu.
- Nekalbėk su manimi. Susipykau.
- Žinau. Pyk. Pyktis veliau atneš sielvartą į tavąsias dienas. Pamatysi.
[vis dar nešneku.]
- Taip ir tylėsi? Nieko nesakysi?
- M-m.
- Tai tokie mes draugai? Aš pasakau tau tiesą, o tu manęs nebepažįsti?
- Nebuvom mes draugai. Nebuvom. Taip aš mylėjau tave. Taip man buvai svarbus. Viskas baigta. Aš, supranti, pavargau... pavargau laukti geresnių dienų. Gyvenime, šitas pasaulis ne man.
- Nebūk toks tikras.
- Aš Tau papasakosiu tai, ką tu veikiausiai ir taip žinai. Va, prieš kelias naktis sapnavau, kad buvo pasaulyje, kuriame man taip gera. O iš tenai danguje matėsi besisukanti ŽEMĖ. Ji buvo labai graži. Spindinčiai nušviestą Saulės, ji atrodė tobula. "Bet tai tik išorė",- pasakiau pusgarsiu ir nuėjau savais keliais į geresnį rytojų. Dabar žinau, kad ne čia aš turiu būti, o kitur.
- Apie tą sapną nieko nežinau. Na, gal tik girdėti teko, tavo prisiminimuose. Ir viskas.
- ačiū. Gerai, bent tai.
- Žodžiu, jei nori, trumpam tave palieku. Jau naktis. Nakty kartu nebūnu, jei miegi. O tu beveik miegi. Tu pagalvok gerai, ar tikrai nori ištarti man "Sudiev". Jei taip, tai vienintelė išeitis pačiam pasitraukti. IKI! Tikiuosi, kad dar pasimatysim.
- Mhm.

pavasarėlis.

"pasaulis išprotėjo arba aš pats toks"

Gyvenu. Gera, smagu. Apsisuku - nostalgija, liūdesys, sielvartas. Atsisuku atgal ir vėl gera, smagu.

//Už tuos, kur laimingais būt nemokėjo,
..........
Už tuos, kur laimingais būt negalėjo,
....................
Už tuos, kur laimingais būt nenorėjo.//

Tik numirę dangui būsim laimingi.
Bet dangaus nėra ištikrųjų. NĖRA. Nes žmogui - niekuomet nebus gerai. Tai dangaus jis ir nesuras. Aš net nesitikiu jo rasti, net neieškau. Žinau. Žinau kad nepasiseks. [taip pat suprantu kad daug eilučių kurias rašau yra paimtos iš dainų, bet tiesiog aš jose gyvenu ir jos gyvena man jausmuose. tai ne originalu. žinau.]
Bet, kad man eitų Tau nupasakoti ką aš dabar jaučiu. Kaip keista. Kaip lieva ir gera. Jetus. Esu įsimylėjęs, esu vis dar mylintis. Pavasaris trenkia per galva, kaip sena boba diedui iš keptuvės.

d(wow)b

O gal papūtė šiaurys ir į pietus ji nuskris ir iškeps tenai visa. Kol nevienas kol draugai šalia, ir žolytė nuostabiai žalia.

malonu išgirst.

Ir visai ne gėda man. AŠ ESU FAINAS. hem hem. Norim kukuojam, norim dainuojam, norim pakimbam ir tabaluojam kojom.

Bet koks aš tuščias esu. Kiaurutis. BUMBUM. Bet kas man ne pof? kas man jaunam ir seksualiam? niekooooo. (chuckle)

Gytis Reiteris - psichinis ligonis. Dienas dažnai leidžia tarp keturių, baltų ir labai mielų širdžiai, sienų. Bet man tada būna gera.

_____________________________________________

Alarm! Alarm! greit užaugsiu. Alarm! Alarm!
___________________________

Oi ačiū, ačiū... Ačiū Tau, mūsų krašto kėkšte, už šia vingrią sutartinę, sonatiną in E-dur.

iki graudulio.

a million faces pass my way
You say you know how i'm feeling, I just need to try to settle down
*******

Kažkur vėjyje pamečiau laimę. Ne, žinai ne laimę, o ta džiaugsmą, kuris jau kurį laiką vis neišblėstamai švietė veide.

[matyt, nieko nėra amžino].
Gyvenu oru, trupučiu Saulės. O viduje, taip drasko tie vilkai devyni, nors imk ir patapk faršu.
O visgi Iki graudulio gražu.
Kuo toliau, tuo labiau abejoju dėl ateities. Buvau tikras apie viską. kas noriu būti, kas nenoriu.kas sekasi, kas - ne. O dabar? viskas vėl valtyje paliktas vienas. [be šuns]. Nieko nesugebu, nieko nemoku. Viskas ką aš darau, ne tik manęs neįtikina, kad tai man ir kad aš mėgaujuosi tuo, bet, atrodo, aš tai darau, stengiuosi, bet rezultatų nulis.
******
i live my life in vain.