nebaisu.

/man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų./

Taip po truputį ir gyvenu. Dangus skaidrėja, žemė lėtina apsukas. Kad ir kaip bebūtų keista siela rimsta, o kūnas vis labiau ir labiau paklūsta racionaliajam protui, nepriekaištaudamas ir netgi rodydamas nuolankumą. Rudens štrichas baigiasi. Nors dar sapnuoju nepageidaujamus sapnus, bet jie blėsta ir vis mažiau įtakos daro mano asmeniniam gyvenimui.

Kaip gera: širdis traukia arijas, siela spindis, miegas vis ankščiau paglemžia į sapnus. Nebegalvoju apie pasaulio pabaiga, globalines negandas ir gimstančius negyvus vaikus. Nebegalvoju apie prekybą žmonėmis, apie nepilnamečių tvirkinimą, apie artėjančia sesija, kuri, beje, man nieko gero nežada. Artėja kalėdos. Nemėgstu Kalėdų. Kalėdos - šeimos šventė, ramybės ar linksmybių metas. Manoji (šeima) - byra, traukiasi. Gal dėl šalčių, gal dėl įvairių negandų, bet byra. Tai Kalėdų metu nors persiplėšk, o iš tikro nei į kairę, nei į dešinę. Tai tokios ir Kalėdos. Visos kalėdos tai pasikeitimas materija. VISKAS.

/Aš matau. Nebematai! tuoj iškrisi iš kaimyno balkono./

Drugys.

Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena.
Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą.
Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau).
VISKAS.

Dž.B.

It may be quite simple but, now that is done.
How wonderful life is, now you're in the World.

-Ką reiškia būti desperatiškoj padėtyje, kai atrodo, viskas nesiseka, visko trūksta?
-Reiškia, kad per daug gerai gyveni! Papasakok, kaip savaitgalis?
-Oi, savaitgavos nežmoniškas! Dešimtys skirtingų įvykių perpynusių, lygtais, eilines dienas, sudarė labai įspūdingą kontrastą ir įtvirtino esybę. Poto, kaip visada, viskas baigėsi ir grįžti prie žiemėjančio rudens depresijų maratono. Grįžau.
-Bet ar nereiktų pasidžiaugti, kaip suprantu, didingu savaitgaliu?
-Žinoma, kodėl gi ne, tačiau ar verta? Vargu. Matai, kai labai džiaugiesi, tada labai ilgai apie tai galvoji, o tai kelia tau graudulingą liūdesį. Dalykai, kuriuos ilgai prisiminsi, visada atveda į nostalgišką vienatvės jausmą, ir taip žmogus, trumpini sau gyvenimą. Pabuvai, pasidžiaugei ir užteks. Daugiau nereikia.
-Aha.
-Apskritai, kalbant apie tokius rimtus dalykus, negalima nepaminėti, kad žmogus esi pats kaltas dėl visko kas vyksta. Ir pasekmės tavo gyvenimui. [tyla] Tai va.

I adore people who know how to play LIFE. Who are aware of rules and cheating. That's it!

kodėl gi , dievai.

Kai ateis šventas, NIEKADA!

Livin' in a cage, which is full of nonsense. Yh, my city is in the west of country. That means, I have SEA next to me. Pardon, still... I cannot see and advantages livin' here. No nothing. Maybe this means that I'm too depressed these days, but obviously, I can't take the fact : I'm stuck here.
On the other hand, I might have something to learn from this, for e.g. how to deal with things you MUST do. There's no way to avoid that.
I hate the science reform, I hate everything, what's in LT. You might start judging me, that I don't cherish my nation, that I don't like my country. But here's thing for you: I DON'T really CARE. It sucks, that I can't live here like I want to, without being judged. It sucks, that country can't offer me anything to improve my self. We have the parliament, we elect it. And according to the fact that PARLIAMENT/Government equals BULLSHIT, I can come to a conclusion that our nation is retarded and slow-minded, they are ok, with the shit they have.
Am I being to harsh? Well, maybe, but it's the I feel about all stuff.

Though I come from, small town, I can't say that I like being GREY. And I can't say that I am normal. No I'm not. But I'm proud of my self. Though, I made lots of mistakes. I hurt people, I used them, I lied and suffer for what I did. I know some people might say, that I'm a bad person. But hey are wrong. WE ALL DO MISTAKES. But we try to get over it, keep on livin'.

I just wanna say that, I am sorry for the thing I've done, I have never wanted to hurt somebody, or something like that. I want everyone to have a satisfaction about their lives. That's it.

/Your friend is close, but enemy - Closer. / J. C.

Gerbiami Menų Fakulteto, dar taip vadinamo DURNYNO, gyventojai, šildymas įjungsime, kai Jūsų venomis nustos tekėti kraujas.

Dienos tirpsta kaip braškiniai ledai karštą vasaros dieną. Pirmadienis, po to antradien, treciad, ketv, p...[pšššš.]. Tačiau progreso nėra, nebent regreso užuomazgos. Vis kyla vidinis konfliktas, kuris kelia grėsmę mano racionaliajam aš, ir mano nerimas nemažėja. Įpusėjo ruduo, įpusėjo semestras. (m)ŪūūūūŪŪūŪ.

We're catching bullets with our teeth.

Rudedniui.

/Ir nežinau kas bus rytoj. Pabūk, pabūk dar senas drauge. Gal susitiksime net tuoj. Kažkoks kartėlis gerklę griaužia. Būk geras dar po vieną taurę../

Ištrink. Sudegink. Sušlapink. Ištirpdyk. Sunaikink.
Tegu nebelieka nieko kas taip ilgai kankino, kas graužė ir smukdė.
Pamiršk- pabėk, nebegalvok - neprisiminsi.

Rusvi lapai, kaip žmonės krenta, užuot pasilikę aukštai kad ir šalta. Dabar žinau, kad rudeniop man lemta užmiršti, tai kas gera. Juk tai šalta. O kad lapai, kaip žmonės krenta.

Kaip keista, kad rudeniop širdį užlieja toks nemalonus, bet šildantis jausmas. Truputį raminantis, ir kartu nerimą keliantis. Neramią sielą nešioju. Persekioja kvaila racionaliojo "aš"mintis, kad reiktų išpažinties. Nors, atrodo, nieko blogo nepadariau. BET kažkas dar bus. Nežinau, o gal dabar darau nuodėmę mėgindamas pabėgti nuo savęs. Juk.. Juk nuo savęs nieko nepaslėpsi ir niekada nepabėgsi, kad ir kur nukeliautum, kad ir ką benuveiktum. Tave visada persekios tavo antrininkas, nešiojantis paveldėtas psichines paslaptis.
Kaip pasakyti rudeniui SUSTOK. Nebeateik. Nebelaukiu, nelaukiau ir nelauksiu tavęs! Anas vistiek ateis, aš žinau, visi žinom. O kaip nusimesti nuo pečių tą rudens užkrautą naštą? Įmanoma? Ne.

Jaučiuosi šūdinai.
/Šauniai šiandieną puotauja karalius. Lenkias didikai, tarnai iki žemės. O muzikantas išeina iš salės ir į tarpuvartės akmenį remias./

vėl.

Ruduo. Grįžau.

Studijos;
Klaipėda;
Universitetas;
Fakultetas;
Teatras;
Režisūra;
Vaidyba.

Vėl brendu į neišsenkamą nevilties ir depresijos liūną. "Nieko gero - ŠALTA".
Neišsipildo lūkesčiai.



Ate.

žaidim.

Game?
Game.

Gyvename kvailame žaidime. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Nėra nei pirmų, nei antrų, nei trečių vietų. Betikslis žaidimas. Tačiau dėl kažkokių priežasčių visi žaidžia Gyvenimą. Kam? Juk niekas nelaimės. Tavęs negali diskvalifikuoti, išmesti. Treneris tavęs neatsisakys, kad ir koks gyvenimo klipata būtum. Telieka laukti kol išnyksi savaime, ar paskatintas įvairių žaidimo įmantrybių, vienas ar su draugu, pasitrauksi iš žaidimo suklastodamas likimą. Tačiau taip paskatinsi draugus, artimuosius tęsti žaidimą dar didesniame skausme. Kam to reikia? Taip, Tau. Pertai, mesk tai iš galvos ir drąsiai žaisk iki tave galas. Geriau gal ir nebus. O jei bus tik blogiau, turėsi progą išgyventi, o išgyvenęs būsi laimingas, kad tau tai pavyko. Kam tu save nuvertini? Kodėl mėgini išsikasti duobę?

Don't waist time on your mind. Pass me by, I'll be fine. Just give me
time...

Džiaugiuosi, kad myliu tik vieną kartą gyvenime ir visada mylėsiu. Visada. Tai.. it gyvenimo variklis. Turbina. O, kad būtų tokių žodžių mano netobulai meilei apsakyti. Nėra. [susitvarkyti gyvenimą reiktų, gal tada...].

It's an animal world.

Buvau čia anksčiau, sėdėjau ant žėmės, šitame pilkame kambaryje. Jis be langų ir be durų. Be sienų, be lubų. Tik kiauras pilkas kambarys. Persisunkęs skausmo ir kančios. Agresijos ir juoko. Džiaugsmo ir liūdesio ašarų. Melsk už mane, kad gyvenčiau, Pertai. Melsk už save.

Sudiev. Aplankyk dažniau.

Buvo pamiršęs, kas tu. Dabar

pamenu. AČIŪ.

P.S. Give me a kiss, to build a dream on.

P.P.S. I wish you the best. Don't leave. I beg you.

AČIŪ

AČIŪ

tuščias STIKLAINIS

Gyveni. Miršti. Vėl atgyji.

Užburtas ratas, kuriame įstrigau, žudo.
//

Kaip gera žiūrėti į gražius žmones. Žmogus, gražus išorę, tavo kūną priverčia virpėti ir tvardytis. Žmogus, gražus vidumi, tave džiugina, užpildo tavo dvasinį pasaulį. Abiejais atvejais, vėliau tenka viduje iškęsti agoniją. Jausti, kaip dūžti į tūkstančius dalių, vien dėl to, kad jautiesi nepilnavertis. Esi tuščias STIKLAINIS. Prarandi tikėjimą žmonėmis, savimi. Prarandi žemę, orą, vandenį. Trokšti užsidaryti ir sprogti. Trokšti, kad kas paimtų už rankos, apkabintų ir tyliai į ausį pasakytų: 'Tu man esi labai svarbus'. Bet tikram gyvenime taip nebūna. Tai neegzistuoja. Mes, žmonės, linkę apie tai negalvoti. Kartais savanaudiškai pagalvoti: "ai praeis, visada praeina jam. Be to, jei norėtų pats pasipasakotų". Tuomet ramia širdimi gyventi toliau. O gal taip ir turėtų būti, gal paguodos žmogus turėtų ieškoti kitur? Visą energiją nuteigti į Alachą, Mariją, Jėzų Kristų, Dovydą, ar kokį dievą, kad tik kur aukščiau. Tada savo neigiamas emocijas išsiųstume į kitą dimensiją. <...> .
O brangus, Pasigailėk manęs.

leisk man išlipt iš traukinio. ir sulaikyk mane kai lipsiu.

//ir atsivėrė dangūs, ir prapliupo liūtys, nesiliovė tris pilnatis, kol tu sukalei laivą iš pūvančių rastų ir sukvietei žmones. Jie atsivedė gyvulius, vandens ligi kelių, jie žiūrėjo į tavo karščiuojantį veidą ir nė vienas nelipo ant denio. Tu šaukei tris naktis, lietui pečius čaižant, kol aplink liko vien sraigės; ir tu nejautei skausmo kai traiškei jų kiautus kojom basom. Ir iškėlei bures trečią dieną, ir išplaukei vienas: - kokį didelį laivą tu sukalei ir koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai. tuščias //

Paslaptis.

Labai dažnai susimąstau apie mirtį. Ne dėl to, kad tuo metu jaučiuosi labai blogai. Ne. Apie mirtį susimąstau, nes keista. Mirtis yra labai paslaptinga. Ji žavi, keri, baugina ir šaldo sielą.
Kartais kai sėdžiu ant laiptų, žiūriu į žvaigždes ir mirtis apima mano mintis. Tuo metu viskas, kas yra aplink: gėles, krūmai, vanduo, vėjas, oras, plytos - išnyksta. Pasilieku tik aš ir mintis. Apima jausmas, kad tai akimirka numirti.
Nusiaviu gumines šlepetes ir basomis kojomis siekiu jos. Traukia prie vandens, šalto ir akimis neaprėpiamo. O kelias ilgas ir nusėtas akmenimis, smėliu. Pagaliau stoviu ant vieno didžiulio akmens, pučia šaltokas vėjas, oda pasišiaušusi. O viduje.. . Vanduo ledinis. O viduje, taip šilta ir gera, nes esu tikras, kad šį kartą pavyks lipti į vandenį, o bangos ir ošimas mane pasiims.
Tačiau ne. Kažkas mane sustabdo. Aš nejudu. Milijonai minčių blaškosi galvoje. Lieku stovėti ant akmens. Po truputį traukiuosi ir vėjas rimsta.
Užmerkiu akis. Matau veidus draugų. Jie šypsosi, o akys liūdnos ir piktos. Vidinė kova. Gėris ir Blogis/Draugai ir Mirtis.

/ Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manes jau neberasi.../ S.N.

20tieji metai. SusitŪpėjimo Nulis.

O, Viešpatie, aš nusidėjau. Savo mintimis ir žodžiais.
Viešpatie, ar aš atliksiu misiją?
Brangus, ar kada nustosiu niekinti kūną ir purvinti sielą savo?

Sustok. Atsipalaiduok ir užmerkęs akis pailsėk.
Matai? O gal girdi?
Tas laikas kai išnyksta pinigai ir kūną užlieja šiluma.
Tada pamiršti save ir daiktus, ir mėgini pamatyti
tikrąją gyvenimo vertę, kad nebūtų gyvenimas tuštuma.

Cha! Neišeina? Susilaužyk koją, padek savo plaukus.
Juokauju. Nesistenk.
Nepamatysi ir neišgirsi. NE taip paprasta.

Esam tokie padarai, tokie labai keisti.
Iš tikrųjų. Reikia tiek ne daug, kad gulėdamas 4 valandas ir neužmigdamas, žmogus, galvotų apie kažką neįmanomo, o visa tai jam kaitintų kraują ir priverstų širdį plakti tankiau. Po to, atsibundi. Dar pagyveni kraują užpludusioje euforijoje, ir susivoki kad iš tikrųjų tai tik tavo vaižuodtė. Nieko nėra. pšššš. Puodelis ledinio vandens į veidą.

Aš tas žmogus, dėl kurio mane perspėjo tėvai.

0 000 00000000 0 00000 0 0 00 00 0 0 0 0 0 0 0 0000 0 0 0 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000