Ar aš...? NE!

Ar aš gražiai atrodau? Taigi, kad - ne! Ar aš labai laiminga? Priešingai - buvau, esu ir būsiu visiška nelaimėlė. Ar yra laimingesnių už mane? Taip tiek ir tiek, visi aplinkui! Tai aš pati nelaimingiausia pasaulyje? O, taip, pati nelaimingiausia pasaulyje. Gal aš turiu draugų? Ne, aš nepakeičiamai vieniša! Gal aš talentinga? Deja, deja... Ar jis nors mane myli? Jis daugiau ar mažiau myli visus ir visas, bet būtent manęs - ne. Ar aš jaučiuosi likimo nuskriausta? Taip!!! Ar aš būsiu laiminga kada nors? Ne, niekada, niekada, niekada...

labas, rudenėli

Spalis.

Labas, rudenėli!
Kaip laikaisi? Pasiilgai manęs?

Forgive me father I have sinned.

Solveigos laiškai (Perui Giuntui)

I

Perai,
kas tau pasakė,
kad šiais laikais nebėra Solveigų?
Tai apkiautėlių širdys,
kurios nuo puvėsių apakę...

Tavo Solveiga
stovi vakaro vartuose.
Laukia kada pašauksi
Krintančia savo žvaigžde.
O kada sutirštėja sutemos,
kada akys negali žiburio rasti,
ji pelyno karčiu stiebeliu
rašo tau laišką.

Kur tu Perai esi?
Kokiam tolimam debesy?
Jei nors žodelio sulaukčiau:
Lėkčiau per gruodą.
Per vakarą juodą.
Į patį pasaulio kraštą -
kad tik tave rasčiau...

Kažkada man rašei
apie vilkstines kupranugarių,
apie lotoso žiedą, kilimandžaro kalnus.
Ar buvai ten?
Tu žadėjai nupirkti
baltą marmuro pilį
per porą mylių nuo jūros,-
ar turi ją?
Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu, Perai, tave pamatytu?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?


Tiesa, mano motina sako,
Jog tu vėjavaikis,
o aš jai sakau:
"Miela mama, pasaulyje viskas prasideda
Nuo vėjavaikių, trokštančių
kad po jų kojomis,
kelias nevaikščiotas gaustų.
Ir jokios grandinės
Prie namų neprikausto.
Aš juk irgi norėčiau
matyti kaip tolimi miestai
Lekia ryškiais žiburiais į naktį,
kaip sutemos ima slėpiniuose degti...

O šiaurėje - tamsūs ilgi vakarai.
Padėk man, kad neužpustytų sniegas,
Klampus kaip ligonio miegas.

Bet nėra nuo tavęs žinių.
Kur man eiti?
Pabučiuoki sapne mano degantį veidą.

II

Dabar jau žinau -
Tu gyvas!
Tu galvoji apie mane.
Ir pragysta mano širdy vieversėlių varpeliai.
Tik kartais prisiminimų kartėlis
pavargusias mano akis gelia.

Perai, kokioj tu bedugnėj prapuolei,
kokiuos miškuos pasiklydai?
Kodėl nerašei man?

Kažkada tu svajojai
jūros platybėse
pastatyti stiklinį miestą.
Tu sakei, kad vietoj balandžių -
pire varpinių
sparnuotos žuvys lakios.
Kad stiklinėse gatvėse
jūržolės supsis praeiviams po kojų,
medūzos ir aštuonkojai...
O mes sėdėsime
Po vandeniniame sode
ir iš rausvų kriauklelių
gersime mėnulio šviesą...
Perai, ar jau pastatei šitą miestą?

Ką man tau parašyti
apie savo gyvenimą pilką?
Tėvas numirė,
motina serga.
Negaliu aš jos, Perai, vienatvėj palikti
ir važiuoti pas tave mylimasis.
O ar tau pačiam yra lengva
be mūsų laukų ir miškų,
Ar nebūtų geriau
po mūsų šiaurės dangumi?
Čia taip pat žmonės stato miestus ir pilis.
Čia irgi gyvenimas, Perai.
Man nereikia nei turtų tavų, nei garbės -
Reikia tavo širdies,
mano beproti svajotojau.
Sugrįžki, kartoju,
Mes busim laimingi,
mes būsim turtingi,
o mūsų dienos - žydėjimas amžinas.

O dabar, vakarai mano rankos apsunksta
nuo neatiduotų glamonių,
savo jaunystę velku kaip lemties prakeikimą.
Ypač pavasarį
Kai sniegas laukuos ištyžta,
Kai paukščiai sugrįžta...
O rudenio naktimis, kai nuogi medžiai
dreba po lediniu lietumi,
kai motina blaškosi pataluos, man kartais atrodo -
išeisiu iš proto.
Negaliu ilgiau laukti,
sugrįžki greičiau, kartoju,
kol gyvenimas nepamintas po kojų.

III

Perai,
dešimt metų aš laukiau,
kad vėl tu mane pašauktum:
"Atvažiuok!
Jei suduš tavo laivas,
atkulniuok pėsčiomis."

Aš pati negaliu ateiti,
kaip bešauktum -
auklėju du našlaičius vaikus
mirusios mano sesers,
todėl aš, Perai, dabar
nebepavysiu jau savo svajonės.
Tiesa, rūpesčių man padaugėjo,
bet ir džiaugsmo daugiau,
kai laikau vaikų delniukus
sugrubusioj savo rankoj...
Perai! Tai - irgi meilė.
Didelė ir tauri,
nenusivilk.
Juk pradžia ne ten,
kur baigiasi pareiga...

Perai, greičiau atskubėk pas mane,
mes su vaikais tave pasitiksime
ir tu tuos mažus baltagalvius pamilsi.

O jei t žinotum - vasarą
kaip tos galvelės
pievoj žaidžia!
Sunku aprašyti...
Tai patys gražiausi žemės žiedai.
Aš laikau juos už rankų gležnų
ir už tai -
negaliu pas tave ateiti...
Tu gi žinai...
Vaikams reikia kažko pastovesnio...
Jei myli, Perai, mane - tai suprasi.

IV

Paskutiniai rudenio lapai
krinta purvan nuo beržų.
Gal rytoj jau išmargintom rogėm į kiemą
žiema atvažiuos pamažu,
tavo laišką sklaidys
drebantys vakaro pirštai.

Sveikas, mano vienintelis,
neprišaukiamas,
metų toliuos pradingęs,
dabar tavo žodžiai sustingę
ant mano lango stiklų,
dega liūdna ir puošnia
vakaro žara,
tylu.
Kai paskutinį kartą parašei,
gal dvidešimt kartų
grįžo paukščiai nuo Nilo nendrių,
nužydėjo alyvos mėlynos.
Vėlinais...
Ką turėjau daryti?
Susitaikiau su ta mintimi,
pripratau. Aš rami.
Apie darbus, apie vaikus mąstau.
Gal manai, pražuvau kasdienybėje?
Kur tau!
Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti.
Perai,
dabar man jau nedera melsti nebūto...

Perai, praėjo laikai,
kada laukiau stebuklo.
Dabar aš didžiuliam pasauly -
mažutė smiltelė.
Jau matau - pabaiga šito kelio
visai netoli -
už raudono anų debesų kalnelio...

Sūnūs užaugo ir išsimokslino.
Aš sėdžiu viena kambaryj.
Vynioju atsiminimų siūlus.
Ir dabar su šituo apleistu lizdu
mane tiktai įprotis riša.
Kai žiūriu aš į nueitą kelią,
aš matau, kad gyvenimas buvo turtingas.
Tai šventoji trejybė:
darbas, meilė ir mano vaikai.
Ir už tai turiu padėkoti
Tau.
Mano vienintelis, laukiamas,
metų toliuos pradingęs,
mano neprišaukiamas...
Tu neiškeitei meilės
į švarius marškinius ir šlepetes.
Kas žino, jei manęs paklausytum,
paliktum savo oro pilis,
spindulių tiltus
gal ir mūsų laimė
būtų užakusi kūdra.
Kaip ir mano draugių,
kurių vyrai,
svetimose ganyklose ieško sau džiaugsmo.

Kaip gerai, kad gyvenime lieka
neišsipildymas!
Amžinoji ugnis,
prie kurios sušildome sielą.

Aš uždegu žvakę
ir skaitau tavo laiškus,
kol įskausta akys,
skaitau ir skaitau...
Nors kiekvieną žodį
aš nešiojuos širdy,
tu supranti.

O jei aš, Perai, ateičiau,
tu manęs nepažintum.
Mano skruostuos seniai
nužydėjo skaistumas obels.
Laikas pasėjo sidabro sėklas
į mano geltonus plaukus,
sulinko nugara.
Pats pagalvok,
kaip ateičiau, jei žingsniai tokie nesparnuoti,
bejėgiai ir smulkūs,
Perai,
seniai nebelaukiu stebuklo.
Dabar aš jau viską tau pasakiau,
lai kalbės iškilminga tyla.
Grygo smuikai beržynuos nutolę.
Perai,
jau labai labai greitai
nužydės dangaus obelys.

*

Jie blogi.
Jie nieko nemyli.
Jie niekam neduos saujos ryžių.
Jie visko geidžia tik sau.
Ir kas galėtų jus smerkti.
Ak, jūs nelaimingieji.
Užpultasis šaukiasi pagalbos,
O jūs tylite.
Smurtininkas vaikšto aplink,dairosi aukų.
O jūs sakote: jis mūsų nelies,
Nes mes prieš jį neliudysime.
Kas čia per miestas, ir kas jūs per žmonės.
Jeigu mieste neteisybė atsitinka,
Jis privalo sukilti, o jei nesukyla
Tegu jis supleška ugnyje
Dar nakčiai nesutemus.

dangums

O Dangau,
kaip aš tave myliu. Tik vis galvoju : už ką?

Pabundu su mintimi, ir užmiegu. Atrodo išprotėsiu, jei dar neišprotėjau. Kartais tavęs nejaučiu, kartais nustoji alsuoti, tada išsigąstu.. iki tu vėl atsidūsti ir aš žinau, kad esi. Tiesa, dažniausiai būni apsvaigęs ar tai svaiginantis.

<...> Tada pamačiau, nusekiau paskui, ir supratau, kad TU. Tik kažkodėl į tave tais laiptais kylant aš pasigedau turėklų. Pasigendu švelnios atramos, kuri padėtų, atrodo, turėtų padėti žengti pirmyn, kopti į viršų, į tave. Jų nėra. Bet kodėl? Nejau, man dar ne laikas, aš to nenusipelniau?

Gal man pasistengti? Aš galiu bėgti į tave. Tikrai. Vienas, du. Ir lekiu kaip vijurkas, žinoma, baimė nukristi kausto mano netobulas kojas, temdo mėlynas akis. Nors... akis, turbūt, temdo gailumo ašaros. Džiaugsmas, liūdesys, atradimas ir praradimai. Kaip man tave paleisti, Dangau, jei tavęs neturiu. Kaip man tavęs atsižadėti, jei nepasižadėjau.

Bet... žinok man gera. Nors tik kartais, bet gera. Lyg ir jaučiu, jog gyvenu. Tik ar tikrai geriau galvoti apie tavo debesis, aukštybes, palaimos akimirkas, vietoje mano pilko ir neįdomaus gyvenimo? nežinau...

Geriau pragaran, geriau ne paskui tave!
Bet ir vėl. Tada aš liūdnas, nereikalingas net gi sau. O dabar - juk aš tavimi kvėpuoju, šviečiu ir tikiu. Jei ne tu, tai ne aš. Tai ne šimtai laiškų popieriuje ir ne milijonai - mintyse.

Padovanok man džiaugsmą ir tyrumą, paliesk savo šviesumu ir gerumu. Nes.. jei aš būčiau Dangaus, o tu čia ant žemės, aš tau dovanočiau. Gal net daugiau negu tikiuosi iš tavęs..
Va! Juk čia aš ir patampu dangumi, o tu mano mirtinguoju.
Tik čia. Tik kartais. Tik manyje.
O gaila.

iškelk

Leki paskui vėją,
su moterimis, vyrais
ir vaikais.

Šypsais lyg išprotėjęs
su kiemo draugais.

Išeik į kiemą ir
pasveikink nuostabų
rytą. pasidalink
kava.

Negailėk pieno,
cigarečių negailėk.
Viskas šįryt tavo
amžinai.

Muškis, kandžiokis
kutenk ir juokis
šypsenos neišblėsta
vilkolakis.

proper

Vidus pūva, sudegink jį.
Tu gi moooooki :>

tu puikus.

"Tai gražiai gieda lakštingalėla, žaliam vyšnių sodelėl.."

Ar esi ar ne?

Tūkstančiais kilometrų nusėtas mano ieškojimų ir atradimų kelias,
Mintimis, fragmentais ir akimirkomis apsodinti kelkraščiai.
Per laiptus dailūs vijokliai, pro langus žmonės -
Visi stebi ir stebisi. Mato, tik apsimeta, jog negirdi.


Ko mes verti, jei ne bėgti į priekį?
Atsisakinėdami, toldami ir tik mintyse mylėdami
Prarandam šimtus galimybių pasveikti, apsigyventi
Tikėti.

Ko mes verti, jei aplink viskas nuvertėjo,
dar prieš mums gimstant?

Mylėti, Mylėtis ir MYLĖTI.

kaip du kart du. Tik ne tiek kartu, kiek labiau atskirai, čiut čiut atskirai.

Man gera pakilt į orą tais ne vienišais vakarais. M P S T S. O tau?

Taip kaip dar niekad nebuvo.

Taip kaip niekas neturėjo ir neturės, bet visiems linkėsiu.
Tikėti pasaka, tik kiek naiviau.

3

Susikaupimas, jėga ir 360.

Smuikai, gitaros, trys vasaros ir trys žiemos. Magiškai skamba skaičius trys. Magiškas skaičiaus kildinimas jį sustiprina, padaro nepažeidžiamu ir visą nugalinčiu. Kiek tu esi trys ?

Ryt aš būsiu 6. Ne. Būsiu 9.

Laikau tave, mus ir mūsų.

Su meile,
G.


MirE.

mono123

Susirask laimę toliau negu užmato tavo akys. Susikurk ateitį pats ir bėk kuo toliau nuo mūsų. Nuo savęs, manęs. Įkvėpęs naujo, šviežiai gaivaus oro atsimerk. VIENS, DU, TRYS ir tu jau visai nauja, niekam nepažįstama persona, kuriai stingdo kraują nepažįstami vaizdai rėžiantys mažas akis.

Sveikinu, tu palietei jį. Tą naują ir dar nepažįstamą rytojų. Patinka ką matai? Man patiktų. Dideliai pastatai, žmonės, veidrodžiai. O kiek veidrodžių, visi tikri, neiškraipo, tik apšviečia, kad pamatytum tikrąjį savo grožį.
Kodėl ašaros temdo tavo akis?
Matai, tai juk džiaugsmas persipynė su nežinomybe. Viskas natūralu, tikra.
Pasiilgsi manęs? Pasiilgsi... aš tavęs jau dabar ilgiuosi.
Man širdį drasko tavo šaltas žvilgsnis. Apsimeti, kad viskas gerai, bet taip nėra.
Kodėl tyli? Pasakyk ką nors, aš jau 11 metų ruošiausi tai dienai. Ji išaušo ir supratau, kad aš nepasiruošęs labiau negu tu.
Bet tu slepiesi? Pasirodyk, leisk dar kartą pažiūrėt į tavo vandenyno aušros pilnas akis.
Žavu. Man ir vėl gera žavėtis.

Na gi apsisuk ir eik iš čia. Prašau.

aš
tave
MA-TAU.

Viens du trys.

Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.

mus kažkas stebi?

Ballants

Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Pasiūlė obuolį ir davė teisę rinktis. Ji pasirinko, jis puolė iš paskos. Prabėgo tūkstančiai metų, mes vis dar turime teisę rinktis ir kažkas seks kartu.

Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad  vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau.  O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>

Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.

..

Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu,  kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?

klastūnė.

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!

Norsi klykt nežmonišku balsu! Rėkti, bėgti ir niekada neatsisukti atgal.
Norsi užsimerkti ir atsimerkus atsidurti kažkur Niekados šalyje, tarp elfų, fėjų ir kalbančių šunų.
Tada jausčiausi savas, ir reikalingas. Ne šiukšlė, ne daiktas ir ne kempinė, kuri sugeria visą kas bloga.

Savo širdimi girdžiu kaip mane kviečia, it nimfos, Svajonių šalis. Susikraunu daiktus ir lekiu. Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui ir bėgu slėptis ten kur dar šviesiau ir įdomiau. Kur tiek daug nieko net su žiburiu nerasi. Tik gražūs rytai, žmonės, šypsenos ir jokio alkoholio. Jokių cigarečių, kreko ar žolės. Kur naktis trunka lygiai tiek kiek diena, bet niekas nemiega ir nesapnuoja košmarų, kur žmonės drąsiai mylisi šviesoje, saugiai užrakinę miegamojo duris. Visi švytintys, skaistūs ir begalo talentingi. Dideliomis mėlynai žaliomis akimis kaip gyvybingas vandenynas ir garbanotais plaukai. Ko daugiau reikia šaliai? Nieko. Visi laimingi, pavydo nėra, tik noras tobulėti, ne išvaizda ar kūnu, o savo vidumi.

Pasiilgau žmonių, kurie mėnesių mėnesius praleidžia prie tamsos ir tylos, sausame bei jaukiame kambaryje, kad pažintų savo karmą ir gyvenimo kelią. Pasiilgau muzikos ir vakarėlių, kurie svaigintų savo aplinka ir energija, o ne alkoholiu ar, ginkit dievai, kažkuo stipriau.
Pasiilgau tavęs, tavo šypsenos ir pavargusio žvilgsnio.
Pasiilgau motinos, kuri lyg mėnulis šmėžuoja kibernetinėje erdvėja. Pasiilgau nemokamo vandens ir tūkstančio ilgų žvakių valančių mano vidinį purvą. Pasiilgau savo tiesios laikysenos, kuri kažkada žavėjo visas mamos drauges. Pasiilgau pokalbių su tavimi ir su ja.
Pasiilgau kambariokės, kuriai kažkada daug reiškiau.
O labiausiai pasiilgau tos teisingos laimės, džiaugsmo pripildančio mano gylius. Šypsenos savo veide, kuri daug reikšdavusi ir šildžiusi kitus. Pamenu pirmas tryliktąsias dienas, tada pakilau ir pėdomis nesiekiau grindinio. Pasiilgau dovanoti tyrą džiaugsmą, o ne pseudo šypseną.

Pavasario griaustiniams paskelbus, kad jau bunda gamta, su ja busiu ir aš. Išlaisvinsiu ilgai manyje brendusią maištininko sielą, paliksiu visus, busiu savanaudis, egoistas ir išvažiuosiu. Tik keliems pasakysiu iki, o jie neš mano žodį. Taip išvengsiu nesusipratimų, skausmo ir didelės perversmo baimės.

Taip tapsiu laimingu ir nepriklausomu žmogumi. Kol ateis tai, ir aš savo noriu vėl prisirišiu dar trylikai dienų.