ate laime

kaip džiaugtis svetima laime
kai savąją purve vartai.
nugara į viršų,
veidu į apačia.

o kokią laimę turi veidas?
ar turi auskarų, ar turi šypseną
ar turi gražius plaukus,
koks prakaito kvapas?

ar laimė prakaituoja?
aš prakaituoju kai matau tave,
kai girdžiu ir uodžiu tave.
koks tavo kvapas?

o koks išdavystės kvapas?
kuo persismelkia aplinka,
kada išsiduodi, išduodi
ir tampi rodiklis nulis.

kas tu esi? kuo gyveni?
kada aš tave paleisiu
ir kada tu nebebūsi man svarbus
kada aš liksiu sau.

ar tu mano laimė?
kodėl nekvepi cinamonu, kardamonu
tik perkandus kažkoks salstelėjęs,
gal karstelėjęs. joks.

išprakaituoti tave ir išsimaudyti
viskas ko aš noriu šiandien.
kad nebebūtum manyje,
kad paliktum ir apleistum mane.

atsiimu prašymus būti čia
būti dabar ir būti man
man tavęs, kaip šuniui trečia:
nereikalinga,  purvina ir smirdanti.

atsisveikinu su laime, tik tam
kad vėl pasisveikinčiau
bet šįkart su savąją.
su tyra ir neišgalvota.

egoistiška, narciziška, bet
tikra laime.
ta Laima kuri mane kels į
debesis, ir į naują, negyventą, įkvepiantį, rytu alsuojantį rytojų. Su saule, su pavasariu, sprogstančiais žiedais. Ir tikra, ištikimą meilei, bei spalvotu rūpesčiu. ačiū.

blitz

noriu apsisukt ratu ir numirt. išnykt. nebe-egzistuot.
noriu verkt, papasakoti tau, gal kad ne papasakoti, o padovanot tą jausmą, bent akimirkai. Turbūt todėl, kad esu egoistas, nes ta dovana džiaugsmo neatneš. Viskas ko man reikia, tai suprast, jog ir tu mane supranti, jog tu ne tik girdi ką sakau, bet ir jauti. JAUTI. man tai svarbiausia.

Kad jaustum ir tu, tik tai ką aš jaučiu. Bent akimirkai. Trumpai. Momentui. Blitz. ir viskas.

b ba

Sėdžiu, kvėpuoju tavimi ir bandau suprasti kodėl.

Kodėl nepažįstamas žmogus įnešė tiek daug chaoso į mano pasaulį.
Kodėl sumaišė dangų su žeme ir parklupdė ant žirnių.
Kodėl per dvi dienas pamilau, atleidau, supykau, įsiskaudinau ir nusivyliau. --
--Kodėl kaskart pažiūrėjęs į tavo akis nurimdavau ir akimirkai išnykdavau.

muilas

Nusiprausęs tavo muilu,-
aš noriu save liesti,
save kvėpuoti, užuosti viską ir visur. 

Mano oda, kvapas, mano švelnumas primena tavo trapią sielą.

Nusiprausęs tavo muilu
aš noriu save mylėti, noriu glostyti
ir glamonėti kol aš ne tik užuodžiu, bet ir jaučiu tave.

Nusiprausęs tavo muilu,-
aš noriu save išdulkinti,
nepaniekinti, išmylėti, išturėti
ir niekada nesidalinti.

Laikyti save auksiniame narve,
kol laikas ir erdvė prarandą prasmę..

Kol tas pats laikas ir--
ta pati erdvė nupraus mane
tavimi.

saugu

gaivaus oro įkvėpęs 
jis įsileido gyvenimą į savo išvalytus namus,
kur dar daugiau meilės, tikėjimo ir šilumos. 
kur aplink tik prisilietimai, šypsenos, ir šviesa.
visi daiktai švyti dangiškomis mintimis. 
akių nevargina, todėl nebaisu.
triukšmo nė kvapo, nebent vaikiškas juokas.
saugu.

dovana

Naktimis aš dovanoju save tau ir nematytiems toliams, savo mintims aš leidžiu nuklysti ten, kur pats kūnu nepabuvojau. Ne apie šalis, vietas ar vandenynus aš kalbu, apie jausmus. Aš atsisėdu ant medinės taburetės, atsiremiu į vėsoką sieną ir keliu save iš situacijos į situaciją, iš meilės, liūdesio, džiaugsmo istorijų, į kitas - gražiasnes, ryškesnias, į tikriasnes dienas. Į dienas, kurias aš vadinu filmais, kur kiekviena detalė, kiekvienas žvilgsnis man reiškia daugiau nei tau, kur svarbi kiekviena akimirka, prisilietimas ir atokvėpis. Kur svarbiausia esi - Tu ir visas pasaulis apie tave.
Po kiek laiko atsimerkiu, pasitaisau, ir einu gyventi savo gyveno. Gyvenimo tokio, nuo kurio jau pavargau, bet nepasiduodu, nes žinau, kas svarbiausia - tai TU.

vinegar

Kartais man atrodo, kad kai kurie žodžiai nusipelnė būti rašomi taisyklingai, lietuviškai. Atrodo, baugu būtų negerbti jų ir parašyti bet kaip.

Taip ir tavo žodžių aš klausau įdėmiai ir rašau juos taisyklingai.

Nors kartais, jei atvirai, aš užsidengiu ausis, numetu šalin rašiklį, kad tik negirdėčiau ir neužsirašyčiau. Kad tik apsaugočiau save nuo neišvengiamos melancholijos, liūdesio ar tai sunkiai pakeliamo skausmo. Bandau negirdėti tos tikrosios tiesos, kuri mums visiems bado akis savo plunksnakočiu. Stengiuosi nekvėpuoti, kad neužuosčiau tavo šildančio ir jaudinančio kvapo. Iš paskutiniųjų bandau įkvėpti du kart rečiau nei tu, tik tam kad mano alsavimas nesusilietų su tavuoju. Aš tavęs ilgstu, nors tu čia, ranka pasiekti galiu. Galiu paliesti, žiūrėti Tau į akis, galiu apsimesti jog nieko neįvyko ir misti vakarykštės nakties vaisiais.

Kartais supykstu. Ne, ne ant tavęs, supykstu ant susiklosčiusių aplinkybių, ant likimo rato, pasirinkimų. Pykstu ant tiesos, ant šviesos ir ant šešėliu puošto kūno. Bet labiausiai pykstu ant savęs, kad leidžiu sau tokią prabangą - aklai, be rytojaus. O gal jau rytojus? Fantazijos, gyvenimas, spalvos, Afrika, smėlis, saulė. O mano oazė - Tu.

Bet už viską labiausiai - aš džiaugiuosi, kad čia Tu, o ne kas kitas.

sugulti.gulėti.

Kūno kultas, tas žvėriškas noras kits kitą suvalgyti preliudo metu. Noras persigerti, įsiskverbti, įsikibti ir vienam kito nepaleisti. Užuosti visą, ir pajausti. Nepaleisti. Išbučiuoti kiekvieną lopinėlį, liežuvio galiuku sekti kelią nuo ausies spenelio iki bambos. Arba glamonėti sprandą ir užbaigti glamones blauzdomis.

Arba atvirkščiai.

Nesiliesti, mylėtis žvilgsniu, per atstumą, jausti kits kitą mintimis, alsavimu. Akimis nedrąsiai žvilgčioti, o užsimerkus godžiai nurengti. Kraustytis iš proto, bet neimti. Ne tam, kad ugdyti valią, o tam kad taip kur kas įdomiau, taip žaisdamas, savo sielai, suteiki kulminacinį malonumą. Tu baigi, bet ne į išorę, tu baigi į save. Baigi savo kvėpavimu, svaigstančia galva, baigiam savo prakaituotais kūnais. 

Aš pasiklydau

Aš pasiklydau.

Kiek dar kūnų teks man glamonėti,
kol surasiu kelią į tave...

Kiek dar širdžių man teks atverti,
Kol surasiu kelią pas į tave...

Kelis degtukus, kiek popieriaus lapų
teks sudegint, kol atrasiu tave.

Kiek dar rašysiu Tau laiškus,
Kiek ilgai girdėsiu tavo vardą,
bet neužuosiu tavęs.

Aš išsekęs, ištroškęs ir nesavas.
Sublogęs, paliegęs, kiek pabalęs.

Išsiilgęs tavo būties manyje,
Išsiilgęs tavo rankų, tavo šilumos.

Aš ant prarajos, žvelgiu į bedugnę,
Kur tamsu, drėgna.
Kur uolos apaugę pelėsiu.
Kur saulės nė spindulio šviesaus.

Mano kūnas nusėtas mėlynėmis,
Pėdos pūva, akys neklauso,
Skausmo nebejaučiu.
Kasdienybėje prasmego mano mintys.

Aš alpstu, skęstu, man trūksta oro.
Aš degu.

Kur tu?

Atsisuk. Atsišauk, sugauk mane ir saugok.
Dovanok tam, kuris apspjovė mūsų pilis,
Kuriam žemas ir šlykštus mūs atspindys.

Kiek toli esi, kada mane rasi?
Kiek dar kūnų glamonėsi, kiek akių mylėsi
kol mane rasi?

Aš čia. Atsisuk. ČIA.

kažkurį šeštadienį

Išaušo ankstyvas birželio rytas, skamba lengva jazz muzika, kažkur tolėliau vyksta statybos, remontas. Vilnius budinasi po linksmos penktadienio nakties. Širdyje ramu… tik retkarčiais lengvai papučia šiltas pajūrio brizas. 

Saulė plieskia į nugarą, pakeliu akis - debesys. 

- Lauki lietaus? 

- Nesu tikras. Turbūt. 

Jis laukdavo lietaus, bet niekam  apie tai nepasakodavo. Jis laukė, kol jį išpraus gaivus vasaros lietus ir jam bus atleista. Jis tikėjosi, jog  vieną dieną jo trylika neramių naktų atsipirks…ir…jam grąžins viską, kas buvo atimta ir sunaikinta. 

-Ne tikėkis, o tikėk. 

-Tikėtis. Tikėti. Tik. 

P.S. Sapnavau, jog tūkstantis mėnulių apsupo tavo žemę, o tu..ramus pietavai, lyg nieko nebūtų įvykę. 

sekmadienis

Sekmadienis įsidienojo.
Lauke tvanku, žmonių daugiau negu nereikia.

Aš slapstausi.
Slapstausi nuo kitų ir, svarbiausia, nuo savęs. Bijau susitikti ir savęs nepažinti.
Nepasiduoti, nepasitikėti ir nepamilti iš naujo.
Bijau, kad savo tobulas dienas atskaičiavau, ir išnaudojau šio gyvenimo limitą. Bijau, kad neberasiu jėgų pabusti ir toliau kopti viršūnės link.

Aš čia ir dabar. Tačiau koks? Susireikšminęs, susigėdęs?
Nuvertintas ar nusivertinęs?
Kokia mano vertė? Kas aš, ir kodėl. Kodėl aš noriu miegoti, kai visi pradeda busti,
plaštakės mankština sparnus, o man vis negera.

Ar tau gera?
Ar tu laimingas toks. Toks, koks esi čia ir dabar?
Kodėl man nerašai, kodėl man nepasakoji.
Aš laukiu. Aš ir dar tūkstantis manęs lauks tavęs sekančias trylika dienų.

Ateik. Man nebe baisu.

Kūnas

Mano kūnas nepralaidus nerinui ir susijaudinimui. Mano kūnas apsimeta jog niekada nebuvo palikęs šios vietos. Mano kūnui Ramu.

1=10?

už vieną muštą - dešimt nemuštų?

kiek kartų mes įsimylim, kiek kartų mylim, kada tikime meile, o kada ne?