vėjy

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau.. 

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau. 

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga.. 

Kas tu? Ko žiūri į mane? 

Į mane žiūri didelės mėlynos akys. 

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu. 

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.

sausi

Tu parėjai paryčiais. Išbalęs, dvokiantis ir nusidėjęs. Be tikėjimo, be manęs, be jų. Parėjai apgautas įskaudintas ir nuteistas čia gyventi dar tris metus: tris vasaras, rudenius ir pavasarius. Bet ne žiemas. Žiemą viskas užšąla. Prasideda sąstingis, tu nieko nedarai, tau nieko nedaro. Tavęs nebėra, jų nebėra. Tu vienas, baltas ir atšalęs. Bet tuoj - pavasaris. Ištirps kalnai ledynuos, medžiai atsibus. Su jais busi ir tu, po truputį įsitraukdamas į savo mažą, pilką ir nereikšmingą gyvenimą. Po truputį mirinėsi, pūsi, ir rudenio vėjas, kuris visą vasarą leido Saulei tave džiovinti, tave nupūs nuo grublėto žemės paviršiaus.
Tu būsi ten, kur niekas kitas nėra buvęs.
Būsi vienas.
Sausas.
Sausis AMŽINAI.

rytoj

Aš vėl išskrendu,  norėčiau tave pasiimti kartu. Norėčiau, kad nebereikėtų skraidyti.. norėčiau, kad oro uostas nebūtų namai. Norėčiau, bet negaliu..

Negaliu pasipriešinti savo gymiui, negaliu nuspalvinti savo praeities šviesiomis spalvomis ir atsibudus ryte nieko neprisiminti, negaliu priversti jų neprisiminti manęs. Tie veidai, balsai, prisilietimai, visa kas vienaip ar kitaip apčiuopiama, gyvena su manimi. Su manimi kvėpuoja, kaksi-traksi, eina į priekį ir atgal. O dėl to man tik sunkiau. Kaskart vis sunkiau pakelti sparnus ir atsisveikinti.

 O jei nekelčiau? Jei, va taip ir pasilikčiau Tau ir su tavimi? Kada mane atvežtum į oro uostą? Kada gražintum niekams ir vilkams suėsti? Aš  negaliu sau dovanoti širdies skausmo, negaliu to įpirkti. Aš per mažas, per silpnas ir kaulėtas. Aš vienoks, kitoks ir toks pat kaip jis. Tas kurį matau veidrody. Kurį stebiu kasdien, iš kurio klaidų mokausi, ir kurio klaidas kartoju. Aš toks.

Būti kitokiu aš irgi norėčiau, ne vien tu.

Atmerkiu akis - balta, graži ateitis.

mmI

Atiduodu save sėkmei, meilei ir Tau. Pasiimk. Kiekis ribotas, bet galimybės ne.


Atradimai ir pergalės, laimės, džiaugsmo ir tikrumo akimirkos. Visa tai, ko senai pasigestu, pasirodo - dingo. It's jus me, myself & I.

fy

sudužo mano laivai, tik pasiekę uostą. nors nebuvo vėjo, buvo tylu ir ramu, jie sudužo tavo dulkėtoje virtuvėje.

susitikime su viešpačiu, retai pagalvoju, ar tai tiesa. ar tai sapnas. tai tiesa?
susitikime su savimi, prie balto monitoriaus ir klaviatūrą prieš jį, aš suskumbu nebeatsigręžti. nebematyti. užsimerkti ir pajausti tikrai, nesuvaidintą ir tobulą prisišvartavimą prie tavęs. dingsta.

suteik man sparnus, kad galėčiau pabėgti. Pasiilk, manęs, jei taip neapkenti. Išpiešk sau saulę, ir būkite laimingi!
ateik, aš tave paguosiu ir sušildysiu, bet nepažadu. nes tu man pažadėjai pažadą, kurio nėra, o dabar... dabar aš dulkė.

Aš tave jaučiu ir matau, o tu tikrai esi? Ar tik tie žiburiai lekiantys į naktį mane klaida? Aš juk čia, aš tavęs laukiu.. ruošiu save, kad tau galėčiau dovanoti. o tu priimsi dovanas? NE? kodėl ?? juk smagu, juk šypsaisi, juk nori, bet nemoki. o mokėti čia nereikia, ir plius nieko nekainuoja. tu turi pinigų? aš turiu tiek, kad užteks man tau ir mūsų vaikams. pasiimk mane. aš laukiu kol ateisi ir pasakysi, kad jau viskas. kad jau tu jau aš jau mes.

VISKAS.

apleidžiu tavo dulkėtą meilės virtuvę. nesididžiuoju, bet ir neesu kaltas, per daug dulkių..per sunku vienam tvarkyti namus.

come.

/Come away with me and 'll never stop loving you.. /

laimė

Mano kūnas šąla, siela tvinsta krauju ir aš tavęs nebejaučiu. Kur tu nuėjai... Aš nespėjau pasekti paskui.. aš turėjau reiklų, juk aš užsiėmęs kartais.. O dabar tavęs nebe surandu.. turiu tiek laisvų dienų ar tavęs nebematau, nebe pastebiu.. negaliu pasisveikinti, ir pasakyti, kad šiandien man gražiai šypsaisi. Kur dingai?

Kur man tavęs ieškoti, jei aš savęs nerandu. Aš negaliu.. negaliu pas tave ateiti mano kojos nepaklūsta man. Aš springstu nelaimės dėmesiu. Aš dūstu ir man tavęs netrūksta. Aš.. pasiilgau šypsotis atgal. Pasiilgau mylėti tave ir tavyje maudytis, švytėjimo pasiilgau. Noriu kalbėti su tavimi nejudinant lūpų.. tik akimis ir mintimis. Negi nematai, kad aš tave myliu ir be tavęs aš niekas. O tu?

Kur tu? Atsirask, laime, aš tave renkuosi.
AŠ TAVE PASIRINKAU.

n

Vien nuo minties, kad tai gali būti tu, man svaigsta galva. Apsvaigstu, kai vaikas išpūtęs didžiulį burbulą iš gumos. Nutirpsta kojos, rankos, nebežinau ką tau pasakyti. Tada pradedu maivytis, apsiprantu ir iš naujo tave įsimyliu.
O tu nesikeiti.. tu visąlaik taip pat. Tu maivaisi? Tu... esi?

Kur tu?
Ir taip visada.. ESI SAVO NEBUVIMU.

Bodleras

Reikia būti visuomet girtam. Tai viskas: tai vienintelis dalykas. Kad nejaustum baisios Laiko naštos, kuri laužia tau pečius ir lenkia tave prie žemės, reikia svaigti be atvangos.

Tačiau nuo ko? Nuo vyno, nuo poezijos arba nuo dorybių, kaip jums patinka.

Tik svaikite.

Ir jeigu kartais - ant rūmų laiptų, žalioje griovio žolėje, niūrioje savo kambario vienumoje - jūs pabusite, svaiguliui aprimus arba dingus, paklauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, viso, kas bėga, viso, kas vaitoja, viso, kas užteka ir nusileidžia, viso, kas gieda, viso, kas šneka, paklauskite, kuri dabar valanda, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: "Dabar apsvaigimo valanda! Kad nebūtumėte vergai, Laiko kankinami, svaikite, būkite nuolatos apsvaigę! Nuo vyno, nuo poezijos, nuo dorybių, kaip jums patinka.

Ar aš...? NE!

Ar aš gražiai atrodau? Taigi, kad - ne! Ar aš labai laiminga? Priešingai - buvau, esu ir būsiu visiška nelaimėlė. Ar yra laimingesnių už mane? Taip tiek ir tiek, visi aplinkui! Tai aš pati nelaimingiausia pasaulyje? O, taip, pati nelaimingiausia pasaulyje. Gal aš turiu draugų? Ne, aš nepakeičiamai vieniša! Gal aš talentinga? Deja, deja... Ar jis nors mane myli? Jis daugiau ar mažiau myli visus ir visas, bet būtent manęs - ne. Ar aš jaučiuosi likimo nuskriausta? Taip!!! Ar aš būsiu laiminga kada nors? Ne, niekada, niekada, niekada...

labas, rudenėli

Spalis.

Labas, rudenėli!
Kaip laikaisi? Pasiilgai manęs?

Forgive me father I have sinned.

Solveigos laiškai (Perui Giuntui)

I

Perai,
kas tau pasakė,
kad šiais laikais nebėra Solveigų?
Tai apkiautėlių širdys,
kurios nuo puvėsių apakę...

Tavo Solveiga
stovi vakaro vartuose.
Laukia kada pašauksi
Krintančia savo žvaigžde.
O kada sutirštėja sutemos,
kada akys negali žiburio rasti,
ji pelyno karčiu stiebeliu
rašo tau laišką.

Kur tu Perai esi?
Kokiam tolimam debesy?
Jei nors žodelio sulaukčiau:
Lėkčiau per gruodą.
Per vakarą juodą.
Į patį pasaulio kraštą -
kad tik tave rasčiau...

Kažkada man rašei
apie vilkstines kupranugarių,
apie lotoso žiedą, kilimandžaro kalnus.
Ar buvai ten?
Tu žadėjai nupirkti
baltą marmuro pilį
per porą mylių nuo jūros,-
ar turi ją?
Ar galiu pas tave atvažiuoti?
Ar galiu, Perai, tave pamatytu?
Šitiek laukus,
ar galiu sutaršyti susivėlusius tavo plaukus?


Tiesa, mano motina sako,
Jog tu vėjavaikis,
o aš jai sakau:
"Miela mama, pasaulyje viskas prasideda
Nuo vėjavaikių, trokštančių
kad po jų kojomis,
kelias nevaikščiotas gaustų.
Ir jokios grandinės
Prie namų neprikausto.
Aš juk irgi norėčiau
matyti kaip tolimi miestai
Lekia ryškiais žiburiais į naktį,
kaip sutemos ima slėpiniuose degti...

O šiaurėje - tamsūs ilgi vakarai.
Padėk man, kad neužpustytų sniegas,
Klampus kaip ligonio miegas.

Bet nėra nuo tavęs žinių.
Kur man eiti?
Pabučiuoki sapne mano degantį veidą.

II

Dabar jau žinau -
Tu gyvas!
Tu galvoji apie mane.
Ir pragysta mano širdy vieversėlių varpeliai.
Tik kartais prisiminimų kartėlis
pavargusias mano akis gelia.

Perai, kokioj tu bedugnėj prapuolei,
kokiuos miškuos pasiklydai?
Kodėl nerašei man?

Kažkada tu svajojai
jūros platybėse
pastatyti stiklinį miestą.
Tu sakei, kad vietoj balandžių -
pire varpinių
sparnuotos žuvys lakios.
Kad stiklinėse gatvėse
jūržolės supsis praeiviams po kojų,
medūzos ir aštuonkojai...
O mes sėdėsime
Po vandeniniame sode
ir iš rausvų kriauklelių
gersime mėnulio šviesą...
Perai, ar jau pastatei šitą miestą?

Ką man tau parašyti
apie savo gyvenimą pilką?
Tėvas numirė,
motina serga.
Negaliu aš jos, Perai, vienatvėj palikti
ir važiuoti pas tave mylimasis.
O ar tau pačiam yra lengva
be mūsų laukų ir miškų,
Ar nebūtų geriau
po mūsų šiaurės dangumi?
Čia taip pat žmonės stato miestus ir pilis.
Čia irgi gyvenimas, Perai.
Man nereikia nei turtų tavų, nei garbės -
Reikia tavo širdies,
mano beproti svajotojau.
Sugrįžki, kartoju,
Mes busim laimingi,
mes būsim turtingi,
o mūsų dienos - žydėjimas amžinas.

O dabar, vakarai mano rankos apsunksta
nuo neatiduotų glamonių,
savo jaunystę velku kaip lemties prakeikimą.
Ypač pavasarį
Kai sniegas laukuos ištyžta,
Kai paukščiai sugrįžta...
O rudenio naktimis, kai nuogi medžiai
dreba po lediniu lietumi,
kai motina blaškosi pataluos, man kartais atrodo -
išeisiu iš proto.
Negaliu ilgiau laukti,
sugrįžki greičiau, kartoju,
kol gyvenimas nepamintas po kojų.

III

Perai,
dešimt metų aš laukiau,
kad vėl tu mane pašauktum:
"Atvažiuok!
Jei suduš tavo laivas,
atkulniuok pėsčiomis."

Aš pati negaliu ateiti,
kaip bešauktum -
auklėju du našlaičius vaikus
mirusios mano sesers,
todėl aš, Perai, dabar
nebepavysiu jau savo svajonės.
Tiesa, rūpesčių man padaugėjo,
bet ir džiaugsmo daugiau,
kai laikau vaikų delniukus
sugrubusioj savo rankoj...
Perai! Tai - irgi meilė.
Didelė ir tauri,
nenusivilk.
Juk pradžia ne ten,
kur baigiasi pareiga...

Perai, greičiau atskubėk pas mane,
mes su vaikais tave pasitiksime
ir tu tuos mažus baltagalvius pamilsi.

O jei t žinotum - vasarą
kaip tos galvelės
pievoj žaidžia!
Sunku aprašyti...
Tai patys gražiausi žemės žiedai.
Aš laikau juos už rankų gležnų
ir už tai -
negaliu pas tave ateiti...
Tu gi žinai...
Vaikams reikia kažko pastovesnio...
Jei myli, Perai, mane - tai suprasi.

IV

Paskutiniai rudenio lapai
krinta purvan nuo beržų.
Gal rytoj jau išmargintom rogėm į kiemą
žiema atvažiuos pamažu,
tavo laišką sklaidys
drebantys vakaro pirštai.

Sveikas, mano vienintelis,
neprišaukiamas,
metų toliuos pradingęs,
dabar tavo žodžiai sustingę
ant mano lango stiklų,
dega liūdna ir puošnia
vakaro žara,
tylu.
Kai paskutinį kartą parašei,
gal dvidešimt kartų
grįžo paukščiai nuo Nilo nendrių,
nužydėjo alyvos mėlynos.
Vėlinais...
Ką turėjau daryti?
Susitaikiau su ta mintimi,
pripratau. Aš rami.
Apie darbus, apie vaikus mąstau.
Gal manai, pražuvau kasdienybėje?
Kur tau!
Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti.
Perai,
dabar man jau nedera melsti nebūto...

Perai, praėjo laikai,
kada laukiau stebuklo.
Dabar aš didžiuliam pasauly -
mažutė smiltelė.
Jau matau - pabaiga šito kelio
visai netoli -
už raudono anų debesų kalnelio...

Sūnūs užaugo ir išsimokslino.
Aš sėdžiu viena kambaryj.
Vynioju atsiminimų siūlus.
Ir dabar su šituo apleistu lizdu
mane tiktai įprotis riša.
Kai žiūriu aš į nueitą kelią,
aš matau, kad gyvenimas buvo turtingas.
Tai šventoji trejybė:
darbas, meilė ir mano vaikai.
Ir už tai turiu padėkoti
Tau.
Mano vienintelis, laukiamas,
metų toliuos pradingęs,
mano neprišaukiamas...
Tu neiškeitei meilės
į švarius marškinius ir šlepetes.
Kas žino, jei manęs paklausytum,
paliktum savo oro pilis,
spindulių tiltus
gal ir mūsų laimė
būtų užakusi kūdra.
Kaip ir mano draugių,
kurių vyrai,
svetimose ganyklose ieško sau džiaugsmo.

Kaip gerai, kad gyvenime lieka
neišsipildymas!
Amžinoji ugnis,
prie kurios sušildome sielą.

Aš uždegu žvakę
ir skaitau tavo laiškus,
kol įskausta akys,
skaitau ir skaitau...
Nors kiekvieną žodį
aš nešiojuos širdy,
tu supranti.

O jei aš, Perai, ateičiau,
tu manęs nepažintum.
Mano skruostuos seniai
nužydėjo skaistumas obels.
Laikas pasėjo sidabro sėklas
į mano geltonus plaukus,
sulinko nugara.
Pats pagalvok,
kaip ateičiau, jei žingsniai tokie nesparnuoti,
bejėgiai ir smulkūs,
Perai,
seniai nebelaukiu stebuklo.
Dabar aš jau viską tau pasakiau,
lai kalbės iškilminga tyla.
Grygo smuikai beržynuos nutolę.
Perai,
jau labai labai greitai
nužydės dangaus obelys.

*

Jie blogi.
Jie nieko nemyli.
Jie niekam neduos saujos ryžių.
Jie visko geidžia tik sau.
Ir kas galėtų jus smerkti.
Ak, jūs nelaimingieji.
Užpultasis šaukiasi pagalbos,
O jūs tylite.
Smurtininkas vaikšto aplink,dairosi aukų.
O jūs sakote: jis mūsų nelies,
Nes mes prieš jį neliudysime.
Kas čia per miestas, ir kas jūs per žmonės.
Jeigu mieste neteisybė atsitinka,
Jis privalo sukilti, o jei nesukyla
Tegu jis supleška ugnyje
Dar nakčiai nesutemus.