Leki paskui vėją,
su moterimis, vyrais
ir vaikais.
Šypsais lyg išprotėjęs
su kiemo draugais.
Išeik į kiemą ir
pasveikink nuostabų
rytą. pasidalink
kava.
Negailėk pieno,
cigarečių negailėk.
Viskas šįryt tavo
amžinai.
Muškis, kandžiokis
kutenk ir juokis
šypsenos neišblėsta
vilkolakis.
sekmadienis, rugsėjo 18
šeštadienis, rugsėjo 17
trečiadienis, rugsėjo 14
tu puikus.
"Tai gražiai gieda lakštingalėla, žaliam vyšnių sodelėl.."
Ar esi ar ne?
Tūkstančiais kilometrų nusėtas mano ieškojimų ir atradimų kelias,
Mintimis, fragmentais ir akimirkomis apsodinti kelkraščiai.
Per laiptus dailūs vijokliai, pro langus žmonės -
Visi stebi ir stebisi. Mato, tik apsimeta, jog negirdi.
Ko mes verti, jei ne bėgti į priekį?
Atsisakinėdami, toldami ir tik mintyse mylėdami
Prarandam šimtus galimybių pasveikti, apsigyventi
Tikėti.
Ko mes verti, jei aplink viskas nuvertėjo,
dar prieš mums gimstant?
Mylėti, Mylėtis ir MYLĖTI.
kaip du kart du. Tik ne tiek kartu, kiek labiau atskirai, čiut čiut atskirai.
Man gera pakilt į orą tais ne vienišais vakarais. M P S T S. O tau?
Taip kaip dar niekad nebuvo.
Taip kaip niekas neturėjo ir neturės, bet visiems linkėsiu.
Tikėti pasaka, tik kiek naiviau.
Ar esi ar ne?
Tūkstančiais kilometrų nusėtas mano ieškojimų ir atradimų kelias,
Mintimis, fragmentais ir akimirkomis apsodinti kelkraščiai.
Per laiptus dailūs vijokliai, pro langus žmonės -
Visi stebi ir stebisi. Mato, tik apsimeta, jog negirdi.
Ko mes verti, jei ne bėgti į priekį?
Atsisakinėdami, toldami ir tik mintyse mylėdami
Prarandam šimtus galimybių pasveikti, apsigyventi
Tikėti.
Ko mes verti, jei aplink viskas nuvertėjo,
dar prieš mums gimstant?
Mylėti, Mylėtis ir MYLĖTI.
kaip du kart du. Tik ne tiek kartu, kiek labiau atskirai, čiut čiut atskirai.
Man gera pakilt į orą tais ne vienišais vakarais. M P S T S. O tau?
Taip kaip dar niekad nebuvo.
Taip kaip niekas neturėjo ir neturės, bet visiems linkėsiu.
Tikėti pasaka, tik kiek naiviau.
ketvirtadienis, rugsėjo 1
3
Susikaupimas, jėga ir 360.
Smuikai, gitaros, trys vasaros ir trys žiemos. Magiškai skamba skaičius trys. Magiškas skaičiaus kildinimas jį sustiprina, padaro nepažeidžiamu ir visą nugalinčiu. Kiek tu esi trys ?
Ryt aš būsiu 6. Ne. Būsiu 9.
Laikau tave, mus ir mūsų.
Su meile,
G.
MirE.
Smuikai, gitaros, trys vasaros ir trys žiemos. Magiškai skamba skaičius trys. Magiškas skaičiaus kildinimas jį sustiprina, padaro nepažeidžiamu ir visą nugalinčiu. Kiek tu esi trys ?
Ryt aš būsiu 6. Ne. Būsiu 9.
Laikau tave, mus ir mūsų.
Su meile,
G.
MirE.
šeštadienis, rugpjūčio 13
mono123
Susirask laimę toliau negu užmato tavo akys. Susikurk ateitį pats ir bėk kuo toliau nuo mūsų. Nuo savęs, manęs. Įkvėpęs naujo, šviežiai gaivaus oro atsimerk. VIENS, DU, TRYS ir tu jau visai nauja, niekam nepažįstama persona, kuriai stingdo kraują nepažįstami vaizdai rėžiantys mažas akis.
Sveikinu, tu palietei jį. Tą naują ir dar nepažįstamą rytojų. Patinka ką matai? Man patiktų. Dideliai pastatai, žmonės, veidrodžiai. O kiek veidrodžių, visi tikri, neiškraipo, tik apšviečia, kad pamatytum tikrąjį savo grožį.
Kodėl ašaros temdo tavo akis?
Matai, tai juk džiaugsmas persipynė su nežinomybe. Viskas natūralu, tikra.
Pasiilgsi manęs? Pasiilgsi... aš tavęs jau dabar ilgiuosi.
Man širdį drasko tavo šaltas žvilgsnis. Apsimeti, kad viskas gerai, bet taip nėra.
Kodėl tyli? Pasakyk ką nors, aš jau 11 metų ruošiausi tai dienai. Ji išaušo ir supratau, kad aš nepasiruošęs labiau negu tu.
Bet tu slepiesi? Pasirodyk, leisk dar kartą pažiūrėt į tavo vandenyno aušros pilnas akis.
Žavu. Man ir vėl gera žavėtis.
Na gi apsisuk ir eik iš čia. Prašau.
aš
tave
MA-TAU.
Sveikinu, tu palietei jį. Tą naują ir dar nepažįstamą rytojų. Patinka ką matai? Man patiktų. Dideliai pastatai, žmonės, veidrodžiai. O kiek veidrodžių, visi tikri, neiškraipo, tik apšviečia, kad pamatytum tikrąjį savo grožį.
Kodėl ašaros temdo tavo akis?
Matai, tai juk džiaugsmas persipynė su nežinomybe. Viskas natūralu, tikra.
Pasiilgsi manęs? Pasiilgsi... aš tavęs jau dabar ilgiuosi.
Man širdį drasko tavo šaltas žvilgsnis. Apsimeti, kad viskas gerai, bet taip nėra.
Kodėl tyli? Pasakyk ką nors, aš jau 11 metų ruošiausi tai dienai. Ji išaušo ir supratau, kad aš nepasiruošęs labiau negu tu.
Bet tu slepiesi? Pasirodyk, leisk dar kartą pažiūrėt į tavo vandenyno aušros pilnas akis.
Žavu. Man ir vėl gera žavėtis.
Na gi apsisuk ir eik iš čia. Prašau.
aš
tave
MA-TAU.
šeštadienis, rugpjūčio 6
Viens du trys.
Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.
Žinai nemėgstu atsiveikinimų. Jie tokie persunkti liūdesio ir pasimetimo, kurio lygiai taip pat nemėgstu. Dar labiau nemėgstu kai reikia atsisveikinti su savimi. Kokia beprotystė atsisvekinėti su savimi, jei vėliau reikia vėl taikytis ir susitikti kokioj kryžkėlėj. Ten privalai save surinktį iš gabaliukų ir šypsotis jei kažkas stebi.
mus kažkas stebi?
pirmadienis, birželio 27
Ballants
Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Pasiūlė obuolį ir davė teisę rinktis. Ji pasirinko, jis puolė iš paskos. Prabėgo tūkstančiai metų, mes vis dar turime teisę rinktis ir kažkas seks kartu.
Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau. O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>
Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.
..
Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu, kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?
Ko vertas gyvenimas, kai galvoji tik apie save ir tai, kaip priversti kitus tave gerbti ir tavimi didžiuotis. Saulė teka ir leidžiasi, lietus toks pat gaivinantis, apvalantis, o tavo akys vis kitų, besikeičiančių akių atspindy. Tavo alsavimas į kažkieno kito kaklą, tai mano cigaretės dūmas. Tu vis ateini ir mane stebi iš šalies, siunti savo draugus mane išmėginti, bet niekada neparodai, kas esi. Apie mane žinai viską, pažįsti kiekvieną kūno išlinkimą ir mano atsidavimą tau. Supranti ką noriu pasakyti, bet apsimeti, tik tam, kad vėl eičiau ir vėl krisčiau, nepajėgčiau atsikelti, ir toje tamsybių persmelktoj palėpėj, kur drėgna ir šilta - pūčiau. O kodėl tą palėpę užkasei? M? Aš jau dešimtmetį, nuo tada kai man sukako vienuolika, kruvinais pirštais bandau prisikasti į paviršių iš pragaro gelmių. Vienuolika metų saviugdos, savitvardos ir nuolankumo. Vis tikėdamas, kad kažką rasiu aš nesiskundžiu ir kasu toliau. <..>
Ei, ten vasara? Kodėl taip karšta ir tvanku?
Aš ištroškęs, paliek žemę vandeniu.
Ačiū tau. Aš amžinas tavo tarnas.
Aš esu aš. Aš esu Jis. Mes esame.
..
Atgal dienas skaičiuoju, ir jau matau, kaip esu viršuje ir mėgaujuosi dangiškais malonumais: bendravimu, kitų šypsenomis, džiaugsmu ir vidine laisve. Tai man padeda neužmigt palėpėj. Man šlykštu čia būti, ji per daug sava, ir per daug AŠ. Kiekvienas kampas, laiptai vedantys į niekur, sena spinta, radija, grindys ir sienos. Viskas, kas čia sudėta yra AŠ, ar bent tai, kas iš manęs liko. Daugiau nebetversiu, todėl užsimerkiu ir skraidau padange, kur taip švaru ir tobula. Kur vėsu ir sausa. Kur ne aš. Aš - paukštis. Mažas paukščiukas. Padangėj jokių vanagų ar erelių, tik maži paukščiukai.
Plast.
Jokių dūmų, muzikos. O svarbiausia - jokios traukos. Viskas tarp žemės ir dangaus. Aukso vidurys.
<...>
Ieva, o kodėl?
Brangus, ko-dėl?
pirmadienis, balandžio 25
klastūnė.
aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!
Norsi klykt nežmonišku balsu! Rėkti, bėgti ir niekada neatsisukti atgal.
Norsi užsimerkti ir atsimerkus atsidurti kažkur Niekados šalyje, tarp elfų, fėjų ir kalbančių šunų.
Tada jausčiausi savas, ir reikalingas. Ne šiukšlė, ne daiktas ir ne kempinė, kuri sugeria visą kas bloga.
Savo širdimi girdžiu kaip mane kviečia, it nimfos, Svajonių šalis. Susikraunu daiktus ir lekiu. Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui ir bėgu slėptis ten kur dar šviesiau ir įdomiau. Kur tiek daug nieko net su žiburiu nerasi. Tik gražūs rytai, žmonės, šypsenos ir jokio alkoholio. Jokių cigarečių, kreko ar žolės. Kur naktis trunka lygiai tiek kiek diena, bet niekas nemiega ir nesapnuoja košmarų, kur žmonės drąsiai mylisi šviesoje, saugiai užrakinę miegamojo duris. Visi švytintys, skaistūs ir begalo talentingi. Dideliomis mėlynai žaliomis akimis kaip gyvybingas vandenynas ir garbanotais plaukai. Ko daugiau reikia šaliai? Nieko. Visi laimingi, pavydo nėra, tik noras tobulėti, ne išvaizda ar kūnu, o savo vidumi.
Pasiilgau žmonių, kurie mėnesių mėnesius praleidžia prie tamsos ir tylos, sausame bei jaukiame kambaryje, kad pažintų savo karmą ir gyvenimo kelią. Pasiilgau muzikos ir vakarėlių, kurie svaigintų savo aplinka ir energija, o ne alkoholiu ar, ginkit dievai, kažkuo stipriau.
Pasiilgau tavęs, tavo šypsenos ir pavargusio žvilgsnio.
Pasiilgau motinos, kuri lyg mėnulis šmėžuoja kibernetinėje erdvėja. Pasiilgau nemokamo vandens ir tūkstančio ilgų žvakių valančių mano vidinį purvą. Pasiilgau savo tiesios laikysenos, kuri kažkada žavėjo visas mamos drauges. Pasiilgau pokalbių su tavimi ir su ja.
Pasiilgau kambariokės, kuriai kažkada daug reiškiau.
O labiausiai pasiilgau tos teisingos laimės, džiaugsmo pripildančio mano gylius. Šypsenos savo veide, kuri daug reikšdavusi ir šildžiusi kitus. Pamenu pirmas tryliktąsias dienas, tada pakilau ir pėdomis nesiekiau grindinio. Pasiilgau dovanoti tyrą džiaugsmą, o ne pseudo šypseną.
Pavasario griaustiniams paskelbus, kad jau bunda gamta, su ja busiu ir aš. Išlaisvinsiu ilgai manyje brendusią maištininko sielą, paliksiu visus, busiu savanaudis, egoistas ir išvažiuosiu. Tik keliems pasakysiu iki, o jie neš mano žodį. Taip išvengsiu nesusipratimų, skausmo ir didelės perversmo baimės.
Taip tapsiu laimingu ir nepriklausomu žmogumi. Kol ateis tai, ir aš savo noriu vėl prisirišiu dar trylikai dienų.
Norsi klykt nežmonišku balsu! Rėkti, bėgti ir niekada neatsisukti atgal.
Norsi užsimerkti ir atsimerkus atsidurti kažkur Niekados šalyje, tarp elfų, fėjų ir kalbančių šunų.
Tada jausčiausi savas, ir reikalingas. Ne šiukšlė, ne daiktas ir ne kempinė, kuri sugeria visą kas bloga.
Savo širdimi girdžiu kaip mane kviečia, it nimfos, Svajonių šalis. Susikraunu daiktus ir lekiu. Atsisveikinu su nebūtim ir su tyla aplinkui ir bėgu slėptis ten kur dar šviesiau ir įdomiau. Kur tiek daug nieko net su žiburiu nerasi. Tik gražūs rytai, žmonės, šypsenos ir jokio alkoholio. Jokių cigarečių, kreko ar žolės. Kur naktis trunka lygiai tiek kiek diena, bet niekas nemiega ir nesapnuoja košmarų, kur žmonės drąsiai mylisi šviesoje, saugiai užrakinę miegamojo duris. Visi švytintys, skaistūs ir begalo talentingi. Dideliomis mėlynai žaliomis akimis kaip gyvybingas vandenynas ir garbanotais plaukai. Ko daugiau reikia šaliai? Nieko. Visi laimingi, pavydo nėra, tik noras tobulėti, ne išvaizda ar kūnu, o savo vidumi.
Pasiilgau žmonių, kurie mėnesių mėnesius praleidžia prie tamsos ir tylos, sausame bei jaukiame kambaryje, kad pažintų savo karmą ir gyvenimo kelią. Pasiilgau muzikos ir vakarėlių, kurie svaigintų savo aplinka ir energija, o ne alkoholiu ar, ginkit dievai, kažkuo stipriau.
Pasiilgau tavęs, tavo šypsenos ir pavargusio žvilgsnio.
Pasiilgau motinos, kuri lyg mėnulis šmėžuoja kibernetinėje erdvėja. Pasiilgau nemokamo vandens ir tūkstančio ilgų žvakių valančių mano vidinį purvą. Pasiilgau savo tiesios laikysenos, kuri kažkada žavėjo visas mamos drauges. Pasiilgau pokalbių su tavimi ir su ja.
Pasiilgau kambariokės, kuriai kažkada daug reiškiau.
O labiausiai pasiilgau tos teisingos laimės, džiaugsmo pripildančio mano gylius. Šypsenos savo veide, kuri daug reikšdavusi ir šildžiusi kitus. Pamenu pirmas tryliktąsias dienas, tada pakilau ir pėdomis nesiekiau grindinio. Pasiilgau dovanoti tyrą džiaugsmą, o ne pseudo šypseną.
Pavasario griaustiniams paskelbus, kad jau bunda gamta, su ja busiu ir aš. Išlaisvinsiu ilgai manyje brendusią maištininko sielą, paliksiu visus, busiu savanaudis, egoistas ir išvažiuosiu. Tik keliems pasakysiu iki, o jie neš mano žodį. Taip išvengsiu nesusipratimų, skausmo ir didelės perversmo baimės.
Taip tapsiu laimingu ir nepriklausomu žmogumi. Kol ateis tai, ir aš savo noriu vėl prisirišiu dar trylikai dienų.
pirmadienis, balandžio 4
pirmadienis, kovo 21
** yra papildomų salygų.
Pasitikti naują rytojų ir atsikratyti tos sunkios naštos ir kaltės jausmo. Toks mano vis naujų dienų tikslas. Taip aš žiūriu į tave, jį, į ją. Save ir mus visus aplinkui.
sekmadienis, kovo 13
pavasari, manęs juk neberasi..
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...
S.N.
Nėra. Tik tuščia, nyku ir nepažįstama, nors velniškai artima. Išprotėjęs pavasari, ar kada mane surasi?
Begalinis išsekimas, išsiilgimas ir apnikusi beprotystė. Troškimas mirties, kuri be perstojo traukia savo juodo aksomo šydu. Taip pritraukdama pas save, taip atitolindama nuo gyvenimo. Visada žavi, kausto, leidžia pasijusti laisvam ir neįpareigotam.
<...>
Atsistojęs ant bedugnės krašto jis šaukte šaukėsi mirties. To aksominio švelnumo, kad paliestų, apgaubtų, paslėptų. Kad apglėbtų šilta drėgme ir taip išlaisvintų.. Atsidavė jai, pasviro į priekį.. Ir atsibudo jau kitur. Kita šalis, kiti tėvai, pažįstami, draugai. Kitos mintys, tikslai, jausmai ir išgyvenimai. Taip jam sekėsi dar 3 metus, kol..
Kol.. ateis ir..mirtis
išvaduos iš tos, it labirintuose klaidinančios, beprotystės.
antradienis, kovo 8
?? kas čį
Susikaupimas tuštybei ir vidiniam aimanavimui.
Kaip priversti kūną judėti, jausmus - pabusti. Su žiema atsisveikinti.
Net ir norėdamas savęs neperšoku, lyg bamba būtų išaugusi aukščiau kaktos. Tokios galimybės, tokie mostai, tokie ir nuopoliai, pamokos, moralai.
"Ji buvo panaši į ką tik iš kokono išsiritusią plaštakę, kuri skrido į Rokio šviesą." E.R.
Ar ir aš taip jaučiuosi? O gal trankausi į stiklą. Pavasaris tiek daug ir tiek mažai. Štaaai tiek. Ir viskas? O kas toliau? Nekažkas?
Daryk kanors!!! daryk kanors!!!!!!
Tiek padrikų minčių, saulės taip išsiilgau. PASAKA.
Bet aš žinau, kad ateis ketvirtadieniais, vakar ir aš vėl įkvėpsiu giliau negu visada. Aš pabusiu ne vienas o su savimi.
TO THE MORNING.
Kaip priversti kūną judėti, jausmus - pabusti. Su žiema atsisveikinti.
Net ir norėdamas savęs neperšoku, lyg bamba būtų išaugusi aukščiau kaktos. Tokios galimybės, tokie mostai, tokie ir nuopoliai, pamokos, moralai.
"Ji buvo panaši į ką tik iš kokono išsiritusią plaštakę, kuri skrido į Rokio šviesą." E.R.
Ar ir aš taip jaučiuosi? O gal trankausi į stiklą. Pavasaris tiek daug ir tiek mažai. Štaaai tiek. Ir viskas? O kas toliau? Nekažkas?
Daryk kanors!!! daryk kanors!!!!!!
Tiek padrikų minčių, saulės taip išsiilgau. PASAKA.
Bet aš žinau, kad ateis ketvirtadieniais, vakar ir aš vėl įkvėpsiu giliau negu visada. Aš pabusiu ne vienas o su savimi.
TO THE MORNING.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)