bluebird of happiness

Kai žvelgiu giliau negu norėčiau matyti, nevalingai užmerkiu akis.
Nebegaliu įkvėpti, judėti ir jausti.
Šaltis ir baimė sukausto.
Jausmai užslėpti.
Tavęs nebėra.
Mūsų irgi.
Tik aš.
Aš.
Vėl aš.
Vienas aš.
Visąlaik vienas.
Vienas su savimi.
Vienas išsigandęs aš.
Viskas tik aš, man nebūnant.
Ko galima tikėtis iš vieno manęs.
Kada viskas tik apie mane, netyčia ir nekaltai.
Aš užsimerkęs nebe pastebiu tavęs ir mūsų, o turėčiau..
Turėčiau kartoti tau apie mus, o labiausiai apie tave, bet tik AŠ.
Norėčiau tave apsaugoti nuo savęs, bet aš tavęs negirdžiu, o tu neklausai.
Gimstame po vieną, kvėpuojame ir skaitome knygas ir meldžiamės.
Lygiai taip ir mirštame..vieni sušalę ir net nesugalvoję atsisveikint.
Nesirinkdami  dienos, valandos, priežasties ar laiko - nieko.
Ateiname vieni ir išeiname, mylėję, verkę ir nekentę.
Bet atsiranda laimingesnių už mirtinguosius.
Ne tokių egoistų, ne sau, o kitiems, jiems.
Tų, kurie gyvenime sau leidžia mylėti.
Leidžia apsikabinti ir šypsotis.
Nesigėdija savo jausmų.
Nesibaido atsakomybės.
O ją prisiima drąsiai.
Būna po du, kartu.
Būna kits kitam.
Būna meile
Aistra ir
KArTU.


Plaukioju nežinomybės vandenyse, sustingime, įšale ir nebūtyje. Sniego aukščiau juosmens, pūga - galo nematyti. Raudonos kambario sienos primena tavo karštą alsavimą, netvarka - mūsų gyvenimus, o tu.. Tu man primeni koks aš bejėgis. Silpnas, liūdnas ir tylus.

Atgulęs tave gražia mintim lydžiu, sapnuos bandau apsaugoti.

//Mylimas pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.//

nurašytas laikas. vienas du

Nuraškytos mano vasario pirmosios dienos, nutūpę norai slepiasi olose. Tie, kuriems nepavyko ištrūkti iš žiemos speigų, įsipainiojo medžių šakose, po troleibusų sėdynėmis užmigo. Susidoroti su minusais nepavyko, negrįžo, nemato ir negirdi. Apleido mane, mus, ir mano.

Laimingas mano pasauli, 

kur tu esi su savo spalvomis, šiluma ir pietvakarių vėjeliu?
ar ilgam apleisi mane, ar ne?

Juk žinai, aš ne už ilgo turėsiu išvykti, ar pavysi mane. Ar man tave pavyt?

/ Sugrįžk greičiau kartoju, kol dar gyvenimas nepamintas po kojų. /

vėjy

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau.. 

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau. 

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga.. 

Kas tu? Ko žiūri į mane? 

Į mane žiūri didelės mėlynos akys. 

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu. 

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.

sausi

Tu parėjai paryčiais. Išbalęs, dvokiantis ir nusidėjęs. Be tikėjimo, be manęs, be jų. Parėjai apgautas įskaudintas ir nuteistas čia gyventi dar tris metus: tris vasaras, rudenius ir pavasarius. Bet ne žiemas. Žiemą viskas užšąla. Prasideda sąstingis, tu nieko nedarai, tau nieko nedaro. Tavęs nebėra, jų nebėra. Tu vienas, baltas ir atšalęs. Bet tuoj - pavasaris. Ištirps kalnai ledynuos, medžiai atsibus. Su jais busi ir tu, po truputį įsitraukdamas į savo mažą, pilką ir nereikšmingą gyvenimą. Po truputį mirinėsi, pūsi, ir rudenio vėjas, kuris visą vasarą leido Saulei tave džiovinti, tave nupūs nuo grublėto žemės paviršiaus.
Tu būsi ten, kur niekas kitas nėra buvęs.
Būsi vienas.
Sausas.
Sausis AMŽINAI.

rytoj

Aš vėl išskrendu,  norėčiau tave pasiimti kartu. Norėčiau, kad nebereikėtų skraidyti.. norėčiau, kad oro uostas nebūtų namai. Norėčiau, bet negaliu..

Negaliu pasipriešinti savo gymiui, negaliu nuspalvinti savo praeities šviesiomis spalvomis ir atsibudus ryte nieko neprisiminti, negaliu priversti jų neprisiminti manęs. Tie veidai, balsai, prisilietimai, visa kas vienaip ar kitaip apčiuopiama, gyvena su manimi. Su manimi kvėpuoja, kaksi-traksi, eina į priekį ir atgal. O dėl to man tik sunkiau. Kaskart vis sunkiau pakelti sparnus ir atsisveikinti.

 O jei nekelčiau? Jei, va taip ir pasilikčiau Tau ir su tavimi? Kada mane atvežtum į oro uostą? Kada gražintum niekams ir vilkams suėsti? Aš  negaliu sau dovanoti širdies skausmo, negaliu to įpirkti. Aš per mažas, per silpnas ir kaulėtas. Aš vienoks, kitoks ir toks pat kaip jis. Tas kurį matau veidrody. Kurį stebiu kasdien, iš kurio klaidų mokausi, ir kurio klaidas kartoju. Aš toks.

Būti kitokiu aš irgi norėčiau, ne vien tu.

Atmerkiu akis - balta, graži ateitis.

mmI

Atiduodu save sėkmei, meilei ir Tau. Pasiimk. Kiekis ribotas, bet galimybės ne.


Atradimai ir pergalės, laimės, džiaugsmo ir tikrumo akimirkos. Visa tai, ko senai pasigestu, pasirodo - dingo. It's jus me, myself & I.

fy

sudužo mano laivai, tik pasiekę uostą. nors nebuvo vėjo, buvo tylu ir ramu, jie sudužo tavo dulkėtoje virtuvėje.

susitikime su viešpačiu, retai pagalvoju, ar tai tiesa. ar tai sapnas. tai tiesa?
susitikime su savimi, prie balto monitoriaus ir klaviatūrą prieš jį, aš suskumbu nebeatsigręžti. nebematyti. užsimerkti ir pajausti tikrai, nesuvaidintą ir tobulą prisišvartavimą prie tavęs. dingsta.

suteik man sparnus, kad galėčiau pabėgti. Pasiilk, manęs, jei taip neapkenti. Išpiešk sau saulę, ir būkite laimingi!
ateik, aš tave paguosiu ir sušildysiu, bet nepažadu. nes tu man pažadėjai pažadą, kurio nėra, o dabar... dabar aš dulkė.

Aš tave jaučiu ir matau, o tu tikrai esi? Ar tik tie žiburiai lekiantys į naktį mane klaida? Aš juk čia, aš tavęs laukiu.. ruošiu save, kad tau galėčiau dovanoti. o tu priimsi dovanas? NE? kodėl ?? juk smagu, juk šypsaisi, juk nori, bet nemoki. o mokėti čia nereikia, ir plius nieko nekainuoja. tu turi pinigų? aš turiu tiek, kad užteks man tau ir mūsų vaikams. pasiimk mane. aš laukiu kol ateisi ir pasakysi, kad jau viskas. kad jau tu jau aš jau mes.

VISKAS.

apleidžiu tavo dulkėtą meilės virtuvę. nesididžiuoju, bet ir neesu kaltas, per daug dulkių..per sunku vienam tvarkyti namus.

come.

/Come away with me and 'll never stop loving you.. /

laimė

Mano kūnas šąla, siela tvinsta krauju ir aš tavęs nebejaučiu. Kur tu nuėjai... Aš nespėjau pasekti paskui.. aš turėjau reiklų, juk aš užsiėmęs kartais.. O dabar tavęs nebe surandu.. turiu tiek laisvų dienų ar tavęs nebematau, nebe pastebiu.. negaliu pasisveikinti, ir pasakyti, kad šiandien man gražiai šypsaisi. Kur dingai?

Kur man tavęs ieškoti, jei aš savęs nerandu. Aš negaliu.. negaliu pas tave ateiti mano kojos nepaklūsta man. Aš springstu nelaimės dėmesiu. Aš dūstu ir man tavęs netrūksta. Aš.. pasiilgau šypsotis atgal. Pasiilgau mylėti tave ir tavyje maudytis, švytėjimo pasiilgau. Noriu kalbėti su tavimi nejudinant lūpų.. tik akimis ir mintimis. Negi nematai, kad aš tave myliu ir be tavęs aš niekas. O tu?

Kur tu? Atsirask, laime, aš tave renkuosi.
AŠ TAVE PASIRINKAU.

n

Vien nuo minties, kad tai gali būti tu, man svaigsta galva. Apsvaigstu, kai vaikas išpūtęs didžiulį burbulą iš gumos. Nutirpsta kojos, rankos, nebežinau ką tau pasakyti. Tada pradedu maivytis, apsiprantu ir iš naujo tave įsimyliu.
O tu nesikeiti.. tu visąlaik taip pat. Tu maivaisi? Tu... esi?

Kur tu?
Ir taip visada.. ESI SAVO NEBUVIMU.

Bodleras

Reikia būti visuomet girtam. Tai viskas: tai vienintelis dalykas. Kad nejaustum baisios Laiko naštos, kuri laužia tau pečius ir lenkia tave prie žemės, reikia svaigti be atvangos.

Tačiau nuo ko? Nuo vyno, nuo poezijos arba nuo dorybių, kaip jums patinka.

Tik svaikite.

Ir jeigu kartais - ant rūmų laiptų, žalioje griovio žolėje, niūrioje savo kambario vienumoje - jūs pabusite, svaiguliui aprimus arba dingus, paklauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, viso, kas bėga, viso, kas vaitoja, viso, kas užteka ir nusileidžia, viso, kas gieda, viso, kas šneka, paklauskite, kuri dabar valanda, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: "Dabar apsvaigimo valanda! Kad nebūtumėte vergai, Laiko kankinami, svaikite, būkite nuolatos apsvaigę! Nuo vyno, nuo poezijos, nuo dorybių, kaip jums patinka.

Ar aš...? NE!

Ar aš gražiai atrodau? Taigi, kad - ne! Ar aš labai laiminga? Priešingai - buvau, esu ir būsiu visiška nelaimėlė. Ar yra laimingesnių už mane? Taip tiek ir tiek, visi aplinkui! Tai aš pati nelaimingiausia pasaulyje? O, taip, pati nelaimingiausia pasaulyje. Gal aš turiu draugų? Ne, aš nepakeičiamai vieniša! Gal aš talentinga? Deja, deja... Ar jis nors mane myli? Jis daugiau ar mažiau myli visus ir visas, bet būtent manęs - ne. Ar aš jaučiuosi likimo nuskriausta? Taip!!! Ar aš būsiu laiminga kada nors? Ne, niekada, niekada, niekada...

labas, rudenėli

Spalis.

Labas, rudenėli!
Kaip laikaisi? Pasiilgai manęs?

Forgive me father I have sinned.