vėl.

Ruduo. Grįžau.

Studijos;
Klaipėda;
Universitetas;
Fakultetas;
Teatras;
Režisūra;
Vaidyba.

Vėl brendu į neišsenkamą nevilties ir depresijos liūną. "Nieko gero - ŠALTA".
Neišsipildo lūkesčiai.



Ate.

žaidim.

Game?
Game.

Gyvename kvailame žaidime. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Nėra nei pirmų, nei antrų, nei trečių vietų. Betikslis žaidimas. Tačiau dėl kažkokių priežasčių visi žaidžia Gyvenimą. Kam? Juk niekas nelaimės. Tavęs negali diskvalifikuoti, išmesti. Treneris tavęs neatsisakys, kad ir koks gyvenimo klipata būtum. Telieka laukti kol išnyksi savaime, ar paskatintas įvairių žaidimo įmantrybių, vienas ar su draugu, pasitrauksi iš žaidimo suklastodamas likimą. Tačiau taip paskatinsi draugus, artimuosius tęsti žaidimą dar didesniame skausme. Kam to reikia? Taip, Tau. Pertai, mesk tai iš galvos ir drąsiai žaisk iki tave galas. Geriau gal ir nebus. O jei bus tik blogiau, turėsi progą išgyventi, o išgyvenęs būsi laimingas, kad tau tai pavyko. Kam tu save nuvertini? Kodėl mėgini išsikasti duobę?

Don't waist time on your mind. Pass me by, I'll be fine. Just give me
time...

Džiaugiuosi, kad myliu tik vieną kartą gyvenime ir visada mylėsiu. Visada. Tai.. it gyvenimo variklis. Turbina. O, kad būtų tokių žodžių mano netobulai meilei apsakyti. Nėra. [susitvarkyti gyvenimą reiktų, gal tada...].

It's an animal world.

Buvau čia anksčiau, sėdėjau ant žėmės, šitame pilkame kambaryje. Jis be langų ir be durų. Be sienų, be lubų. Tik kiauras pilkas kambarys. Persisunkęs skausmo ir kančios. Agresijos ir juoko. Džiaugsmo ir liūdesio ašarų. Melsk už mane, kad gyvenčiau, Pertai. Melsk už save.

Sudiev. Aplankyk dažniau.

Buvo pamiršęs, kas tu. Dabar

pamenu. AČIŪ.

P.S. Give me a kiss, to build a dream on.

P.P.S. I wish you the best. Don't leave. I beg you.

AČIŪ

AČIŪ

tuščias STIKLAINIS

Gyveni. Miršti. Vėl atgyji.

Užburtas ratas, kuriame įstrigau, žudo.
//

Kaip gera žiūrėti į gražius žmones. Žmogus, gražus išorę, tavo kūną priverčia virpėti ir tvardytis. Žmogus, gražus vidumi, tave džiugina, užpildo tavo dvasinį pasaulį. Abiejais atvejais, vėliau tenka viduje iškęsti agoniją. Jausti, kaip dūžti į tūkstančius dalių, vien dėl to, kad jautiesi nepilnavertis. Esi tuščias STIKLAINIS. Prarandi tikėjimą žmonėmis, savimi. Prarandi žemę, orą, vandenį. Trokšti užsidaryti ir sprogti. Trokšti, kad kas paimtų už rankos, apkabintų ir tyliai į ausį pasakytų: 'Tu man esi labai svarbus'. Bet tikram gyvenime taip nebūna. Tai neegzistuoja. Mes, žmonės, linkę apie tai negalvoti. Kartais savanaudiškai pagalvoti: "ai praeis, visada praeina jam. Be to, jei norėtų pats pasipasakotų". Tuomet ramia širdimi gyventi toliau. O gal taip ir turėtų būti, gal paguodos žmogus turėtų ieškoti kitur? Visą energiją nuteigti į Alachą, Mariją, Jėzų Kristų, Dovydą, ar kokį dievą, kad tik kur aukščiau. Tada savo neigiamas emocijas išsiųstume į kitą dimensiją. <...> .
O brangus, Pasigailėk manęs.

leisk man išlipt iš traukinio. ir sulaikyk mane kai lipsiu.

//ir atsivėrė dangūs, ir prapliupo liūtys, nesiliovė tris pilnatis, kol tu sukalei laivą iš pūvančių rastų ir sukvietei žmones. Jie atsivedė gyvulius, vandens ligi kelių, jie žiūrėjo į tavo karščiuojantį veidą ir nė vienas nelipo ant denio. Tu šaukei tris naktis, lietui pečius čaižant, kol aplink liko vien sraigės; ir tu nejautei skausmo kai traiškei jų kiautus kojom basom. Ir iškėlei bures trečią dieną, ir išplaukei vienas: - kokį didelį laivą tu sukalei ir koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai. tuščias //

Paslaptis.

Labai dažnai susimąstau apie mirtį. Ne dėl to, kad tuo metu jaučiuosi labai blogai. Ne. Apie mirtį susimąstau, nes keista. Mirtis yra labai paslaptinga. Ji žavi, keri, baugina ir šaldo sielą.
Kartais kai sėdžiu ant laiptų, žiūriu į žvaigždes ir mirtis apima mano mintis. Tuo metu viskas, kas yra aplink: gėles, krūmai, vanduo, vėjas, oras, plytos - išnyksta. Pasilieku tik aš ir mintis. Apima jausmas, kad tai akimirka numirti.
Nusiaviu gumines šlepetes ir basomis kojomis siekiu jos. Traukia prie vandens, šalto ir akimis neaprėpiamo. O kelias ilgas ir nusėtas akmenimis, smėliu. Pagaliau stoviu ant vieno didžiulio akmens, pučia šaltokas vėjas, oda pasišiaušusi. O viduje.. . Vanduo ledinis. O viduje, taip šilta ir gera, nes esu tikras, kad šį kartą pavyks lipti į vandenį, o bangos ir ošimas mane pasiims.
Tačiau ne. Kažkas mane sustabdo. Aš nejudu. Milijonai minčių blaškosi galvoje. Lieku stovėti ant akmens. Po truputį traukiuosi ir vėjas rimsta.
Užmerkiu akis. Matau veidus draugų. Jie šypsosi, o akys liūdnos ir piktos. Vidinė kova. Gėris ir Blogis/Draugai ir Mirtis.

/ Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manes jau neberasi.../ S.N.

20tieji metai. SusitŪpėjimo Nulis.

O, Viešpatie, aš nusidėjau. Savo mintimis ir žodžiais.
Viešpatie, ar aš atliksiu misiją?
Brangus, ar kada nustosiu niekinti kūną ir purvinti sielą savo?

Sustok. Atsipalaiduok ir užmerkęs akis pailsėk.
Matai? O gal girdi?
Tas laikas kai išnyksta pinigai ir kūną užlieja šiluma.
Tada pamiršti save ir daiktus, ir mėgini pamatyti
tikrąją gyvenimo vertę, kad nebūtų gyvenimas tuštuma.

Cha! Neišeina? Susilaužyk koją, padek savo plaukus.
Juokauju. Nesistenk.
Nepamatysi ir neišgirsi. NE taip paprasta.

Esam tokie padarai, tokie labai keisti.
Iš tikrųjų. Reikia tiek ne daug, kad gulėdamas 4 valandas ir neužmigdamas, žmogus, galvotų apie kažką neįmanomo, o visa tai jam kaitintų kraują ir priverstų širdį plakti tankiau. Po to, atsibundi. Dar pagyveni kraują užpludusioje euforijoje, ir susivoki kad iš tikrųjų tai tik tavo vaižuodtė. Nieko nėra. pšššš. Puodelis ledinio vandens į veidą.

Aš tas žmogus, dėl kurio mane perspėjo tėvai.

0 000 00000000 0 00000 0 0 00 00 0 0 0 0 0 0 0 0000 0 0 0 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

'''''''''''Migracija.

Gerai?

Blogai?

Nežinau.

Kelionė į niekur

Kartą atsibudau dideliam autobuse.
Ne. Tai, veikiausiai, buvo didelis, tiesiog milžiniškas lėktuvas. Skirdau.
Netoliese stovėjo patraukli stiuardesė, nors įdėmiau pažiūrėjus, pastebėjau, kad dešinė akis buvo stiklinė, o ausys atlėpusios. Nors.. dėl skonio nesusiginčijama gi. Tas lėktuvas skrido į niekur. Apėmė keista mintis, kad esu šalia prapulties*. Per nugarą ėjo šaltis, pėdos be perstojo prakaitavo, o mintys .. baisu ir žmogui pasakyti. Mintys kalbėjo apie nieką. Na, nebent apie prapultį. Bet vargu, net apie ją per daug negalvojau.
Užsnūdau.
Po to kai saulė švietė į kairį lėktuvo sparną nubudau ir sustingau, it lavonas. Nurijau seiles, po to apsidariau ir pamačiau kad lėktuve nėra keleivių. Nėra keleivių?? Mąstyk, Gyti, mąstyk. Lėktuve turi būti keleivių. Nesimatė nei stiuardesės.
Aptirpo kūnas, akis degino nepakeliamas karštas dūmas. Lėktuvas palengva prisipildė pilkų dūmų ir staiga virto milžinišku karstu.
Piloto nebėra. Liko vienas savame karste. "gal ir gerai",- nepagalvojęs pasakiau sau. Gal ir gerai... gal ir gerai.

*tai tokia būsena, kada nežinai ir niekas nesako kas esi ir kodėl.

Išvykstu.

Adjos Amigos.
Išskrendu... SĖKMĖS per
Tauragės dienas, nelikit
abėjingi, dalyvaukit renginiuose.
Aš išvažiuoju į
Pasaka Iš Rūsio: Gyvas Sapnas
. Jėėė:). miau.

Pats javų žydėjimas.

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

Martini.

*Vakarėja. Happily never after.

įdomiai keista, kai pagalvoji..
Kas iš žmogaus padaro žmogų?
Kiek turi pamatyti žmogus, kad vėliau matytų daugiau nei kiti.
Kiek reikia nesuprasti žmogui, kad vėliau viską suprastų.
Kiek ašarų, kiek skausmo? O kiek džiaugsmo turi matyti aplink, kad užaugtų žmogumi?
Kad vertintų, tai ką turi.

Klausimai į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti.
O kas yra tikras žmogus? Kur parašyta, kur aprašytas tikrasis Žmogus.
KAS PADARO TAVE TIKRU ŽMOGUMI?

Šeima?

Religija?

Draugai?

Pinigai?

Socialinė padėtis?

Pripažinimas?

Intelekto koficiantas?

.....?

Žinau! Gal tikrą žmogų "pagamina" nuopoliai ir pakilimai?

Kažin..

.

Idiliška moteris.

Jei būtų galimybė susipažinti su žmogumi, kuris jau mirė, susipažinčiau.

Susipažinčiau su Marija Pečkauskaite - Šatrijos Ragana.

Artima man. Keista, jo... Mūsų vertybės skiriasi, pasauliai taip pat. Bet ji, dvasinga, ji nuostabus žmogus(bent taip rašo Vikipediojoje). Man būtų įdomu sutikti tokį, atrodo, tobulą žmogų. Artimiau pažinti ir sužinoti iš kur toks gėrio šaltinis.
Augusi katalikiškoje šeimoje, Marija Pečkauskaitė nuo pat mažens spinduliavo šviesa. Tokio žmogaus nepastebėt neįmanoma. Aš taip tikiu. Aš dar nesuprantu. Marija..iš kur tu? Visgi viena mintis neduoda ramybės. O gal tas nuostabumas iš tikėjimo į Dievą? Gal tai tiesa. Gal tikėjimas mums apriboja fizines, minties laisves, tačiau suteikią pilnavertį dvasišką gyvavimą?
Kiek daug klausimų man sukėlei, Marija.

Apysaka "Sename Dvare", tai šedevra. Prisipažinsiu. Neperskaičiau viso, bet veikiausiai dėl to, kad to reikalavo mokykla. Nekenčiu taisyklių. Bet kūrinys, tai menas. Tai meniškiausia ką man teko skaityti.
Prieš save matau Irausią vaikštant po kiemą ir ieškant mamatei tinkamiausios gėlės. Matau tas liūdnas Mamatės akis, kurios, pasak Irusios, primena rožes. Įdomu, kaip mamatės liūdesį išgyveno Irusia. Ar pasakė viską ką turėjo giliai širdy? Jei ne, tai kodėl. Kūrinyje Mamatė, taip pat, buvo linkusi jausmus nutylėti. Man mamatė - tai pati rašytoja. paslaptinga. šilta. O jos dienoraščiai. Dievaži. Vėl ir Vėl atrandu.

" Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim."

Jei kas leistų paliesti jos laiką.
Deja.

Sudie,
Marija Pečkauskaite-
Šatrijos Ragana.

prasmilkę kūnai.

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...