Ironija suvedžiojusi kalėdas

Stebuklinga kalėdų naktis pavertė mane tironu, dramoje gavusį pagrindinį vaidmenį.
Viskas įvyko labai netikėtai ir labai neplanuotai. Tai istorija apie tai, kaip aš valgiau uždraustą saldainį.

I.
Kūčios, degtinė ir netikėta vakarėlio baigtis.

Įpusėjus kalėdiniai nakčiai, kai dar žmonių kalba šnekasi gyvūnai ir visus aplanko ypatingas jausmas. O aš, ką aš? Aš nusitašiau ir smigau ant lovos. Netikėtai man pažadina ANGELAS ir pasiūlo paragauti saldainio, beje, uždrausto saldainio. Aš visiškai nesusivokdamas sutinku ir pasiduodu į pagundas. Lupant saldainį jaučiuosi nesaugus ir neužtikrintas, o man drąsina angelas ir kalba, kad viskas bus gerai, čia nieko tokio. Patikiu juo, ir trumpam pasiduodu žvėriškam instinktui.

Po to, griūva gyvenimas ir norisi prakeikti save ir visus aplink.


II.
Pasekmės ir realybė.

Pasirodo buvau įtrauktas į labai subtilų, išbaigtą dramaturgo darbą. Ir tai ne ANGELAS mane įkalbinėjo, o režisierius. Gyvenimo režisierius. Tokių žmonių - kaip jis - reta. Nepaklausęs manęs ir pasinaudodamas mano nesąmoninga būsena jis paskiria man Tirono vaidmenį pjesėje "Kalėdų stebuklas už draugą". Sekėsi neblogai, tik liūdna, kad po kelių dienų paaiškėja, koks buvo spektaklio tikslas.

"Ačiū Dievui, daugiau nebebūsi su mumis saldainių fabrike, ir vienišius paliksi vienišus".



nekenčiukas.

Ironija suvedžiojusi šventes

I hear in my mind all of these voice.

Kalėdos . Kalė dos . Kalė Duos.

Aš atsiprašau. AŠ ATSIPRAŠAU.

sudiev

discovering the world

Pradėjau iš naujo tyrinėti pasaulį. Jausmas neblogas: vėl pažįsti žmones, vėl juos stebi, vėl susidraugauji. Išties.

Esu dėkingas naujiems draugams, kurie pasiekė mano pasaulį, jį sudrebino ir kažkiek pakeitė. Pasimokiau. Dar vis mokausi. Kaip bendrauja žmonės, ką veikia, ką mąsto.

ką reikia daryti, kai susižavi žmogumi?
jam pasakyti, ar ne?
puoselėti susižavėjimą, ar ne?
tylėti ir mėgautis kiekviena akimirka ar leisti jam tave pažinti?
bėgti ir slėptis ar atsiverti?
naudotis proga ir ir dėkoti kūrėjui už pažinimą ar to vengti ir keikti likimą?


Gera, gera gera geeeeera būūūt.

ON THE RADIO. AH AH AH.

Jaučiuosi keistai, after all. pasimetęs ir dar labiau nesuprantantis savęs, bet man tai patinka. Jaučiuosi išsikraustęs iš proto, jaučiu, kad reikia pasimatyti su specialistais, kurie man padėtų. Bet man gera. !

This is how it works.

Myliu. Bet ką nežinau. ?

skrenda

/Mano kiemo pačiam vidury
Visą rudenį lijo lietus
Šokinėk per balas, kol jose atsispindi dangus/ A.K.

Neprašau daugiau tik padėti pažvelgti į kitą keisto gyvenimo pusę. Į ta spindintį veidą, kurio jau taip seniai nemačiau.

Gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Viskas, ką patiriame, su kuo susipažįstame, ką veikiame - yra ne šiaip sau. Taip ir savijauta ne šiaip sau, tik dar nežinau, ko turėčiau pasimokyti. Ar tai reiškia, kad pasaulis mane glosto, ar kad braižo juodais it laumės nagais? O gal tai kažkas daugiau, gal ruošia dar didesniems ir sunkesniems išgyvenimams? Juk už vieną muštą - dešimt nemuštų. SESIJA. Aš labai tikiuosi, kad manęs nepašalins iš didžio KU. Viešpatie, kur mane įleidai?
Taip norėčiau sutikti žmogų, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus.
Kur dingo tas žmogus, kurį matydavau veidrodyje, jusdavau savyje?
Kas privertė taip stipriai pasikeisti ir gyvento toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.
Ar tas pasikeitimas į gerą.
Ar aš galiu kažką pakeisti, jei galiu - ką? Kaip?
Kiek ilgai tai truks? Gal dar savaitę ir po to niekada nebus taip šūdinai?

/O mes pričiupsim pavasario vėją./

Jaučiu, kaip tolstu nuo man brangių žmonių. Baigiu sustabarėti nuo nepaliaujamos šizofrenijos antpuolių, nuo "tuščio stiklainio" savijautos, akys atrodo išpampę nuo skysčių, kurie beldžiasi kasdien, bet yra barikada ir mano veido užtvenkti negali. Gal tada pasidarytų lengviau?

/Už bausmę leiskite mane prie jūros/ A.K

Kartais galvoju, kad būtų geriausia susilieti su Jūra ir išeiti. Kūną užlieja šiluma, plaučių alveolės tampa bejėgės, potvynis. Nebėra . O manęs pasigestų? O ar aš savęs pasigesčiau? Vargu.. TAI niekada netrukdavo taip ilgai, kaip šį rudenį. Aš taip laukiu naujo vėjo gūsio, kuris įkvėptų gyvenimui ir kūrybiniams atradimams. Bet vakarų fronte nusimato ramu ir nevėjuota.

/Ieškok manęs. Aš ieškau tavęs./

milijonas ???

Vis dar laukiu tos dienos, kada mano veidą dažniau aplankys šypsena, o mintys bus ne apie mirtį, nelaimes, siaubus ir tragedijas,o apie gražų pasaulį, spalvas, troškimą gyventi. Mylėti ir būti Mylimam.
Ruduo jau senokai baigėsi, bet ir žiemos dar nematyti. Kaip nemokšiškai nemoku gyventi ramaus, lengvabūdiško gyvenimo. Stengiuosi atsikratyti minties, kad amžiams esu pasmerktas vienatvei, bet nepavyksta. Kodėl manęs nebežavi žmonės, o jei sužavi - jie nekreipia dėmesio į mane. Kam gyvename tokiame užburtame rate? Kodėl šių dienų žmogus ypatingai vertina viską kas materialu: rūbai, daiktai, ect. Kodėl jiems neužtenka jėgų atsispirti XXI amžiaus paistalams ir pasinerti į dvasios tobulinimą?
Pastaruoju metu daug mąstau. Gal per daug. Mąstau apie daug dalykų. Apie: pasaulio pabaigą, apie meilę, vienatvę, apie studijas, apie darbą, pinigus, humaniškumą, būtas ir nebūtas religijas, apie pirkinius, apie draugaus, nepažįstamus žmones. Kur pasiklydo mano antroji obuolio pusė? Kodėl neturiu žmogus su kuriuo susiečiau simbioziniais ryšiais? Kur mano papildytojas? O ką man papildyti savo buvimu? Kodėl žmonės man nustojo duoti, o tik ima ir ima. Kodėl mano problemos retam įdomios, o tam kam įdomios - mažai rūpi, ištiesų. Kur galima surasti gyvą žmogų, ta patį gyviausią, kurio auros spalvos tonas sutaptų su manosios?

Kada aš nustosiu skųstis? Kada nustosiu būti tokiu apgailėtinu ir atsiversiu draugystei? - Dar negreit.


Kodėl? Kam? Kas? Už ką? Kada?

NIEKADA.


I used to sing for you.

nebaisu.

/man visai nebaisu, kad neliks kas akis man užmerktų./

Taip po truputį ir gyvenu. Dangus skaidrėja, žemė lėtina apsukas. Kad ir kaip bebūtų keista siela rimsta, o kūnas vis labiau ir labiau paklūsta racionaliajam protui, nepriekaištaudamas ir netgi rodydamas nuolankumą. Rudens štrichas baigiasi. Nors dar sapnuoju nepageidaujamus sapnus, bet jie blėsta ir vis mažiau įtakos daro mano asmeniniam gyvenimui.

Kaip gera: širdis traukia arijas, siela spindis, miegas vis ankščiau paglemžia į sapnus. Nebegalvoju apie pasaulio pabaiga, globalines negandas ir gimstančius negyvus vaikus. Nebegalvoju apie prekybą žmonėmis, apie nepilnamečių tvirkinimą, apie artėjančia sesija, kuri, beje, man nieko gero nežada. Artėja kalėdos. Nemėgstu Kalėdų. Kalėdos - šeimos šventė, ramybės ar linksmybių metas. Manoji (šeima) - byra, traukiasi. Gal dėl šalčių, gal dėl įvairių negandų, bet byra. Tai Kalėdų metu nors persiplėšk, o iš tikro nei į kairę, nei į dešinę. Tai tokios ir Kalėdos. Visos kalėdos tai pasikeitimas materija. VISKAS.

/Aš matau. Nebematai! tuoj iškrisi iš kaimyno balkono./

Drugys.

Praplaukė dar viena nieko gero nežadanti diena.
Dvasinis pasaulis, atrodo yra, pūva visame kame, o galvoje skamba frazė "TAIP BUS NE VISADA". Rodos, turėtų paguosti, bet kartu varo į dar didesnę pražūtį, o kol ją (pražūtį) pasieki, po truputį virsti daržove. Tada esi kiaurai tuščias, jauti, kad tavyje vyksta kataklizmas, o tavo smegenis pradžioje tvindo šalčio, o vėliau - apmirimo syvai. Ne gana to, tavo kūnas atsisako veikti. Nebereikia nieko: nei miegoti, nei valgyti, nei sekso, nei mankštos. Kūnas taip virsta daržovės atlieka. Kai galiausiai savo priešą - Kūną, priverti krustelėti, sąmonę užplūsta iš gilios pasąmonės išlendantys menkos savi-vertės teiginiai, kurie vėl nuraminą raumenis ir draudžia atlikti bet bet kokį fizinį veiksmą.
Taip gyveni žmogus ir pūvi. Tačiau tikiu, kad dar atgysiu ir kaip žaluma išsikerosiu ankstyvą pavasario rytą (tik ankščiau).
VISKAS.

Dž.B.

It may be quite simple but, now that is done.
How wonderful life is, now you're in the World.

-Ką reiškia būti desperatiškoj padėtyje, kai atrodo, viskas nesiseka, visko trūksta?
-Reiškia, kad per daug gerai gyveni! Papasakok, kaip savaitgalis?
-Oi, savaitgavos nežmoniškas! Dešimtys skirtingų įvykių perpynusių, lygtais, eilines dienas, sudarė labai įspūdingą kontrastą ir įtvirtino esybę. Poto, kaip visada, viskas baigėsi ir grįžti prie žiemėjančio rudens depresijų maratono. Grįžau.
-Bet ar nereiktų pasidžiaugti, kaip suprantu, didingu savaitgaliu?
-Žinoma, kodėl gi ne, tačiau ar verta? Vargu. Matai, kai labai džiaugiesi, tada labai ilgai apie tai galvoji, o tai kelia tau graudulingą liūdesį. Dalykai, kuriuos ilgai prisiminsi, visada atveda į nostalgišką vienatvės jausmą, ir taip žmogus, trumpini sau gyvenimą. Pabuvai, pasidžiaugei ir užteks. Daugiau nereikia.
-Aha.
-Apskritai, kalbant apie tokius rimtus dalykus, negalima nepaminėti, kad žmogus esi pats kaltas dėl visko kas vyksta. Ir pasekmės tavo gyvenimui. [tyla] Tai va.

I adore people who know how to play LIFE. Who are aware of rules and cheating. That's it!

kodėl gi , dievai.

Kai ateis šventas, NIEKADA!

Livin' in a cage, which is full of nonsense. Yh, my city is in the west of country. That means, I have SEA next to me. Pardon, still... I cannot see and advantages livin' here. No nothing. Maybe this means that I'm too depressed these days, but obviously, I can't take the fact : I'm stuck here.
On the other hand, I might have something to learn from this, for e.g. how to deal with things you MUST do. There's no way to avoid that.
I hate the science reform, I hate everything, what's in LT. You might start judging me, that I don't cherish my nation, that I don't like my country. But here's thing for you: I DON'T really CARE. It sucks, that I can't live here like I want to, without being judged. It sucks, that country can't offer me anything to improve my self. We have the parliament, we elect it. And according to the fact that PARLIAMENT/Government equals BULLSHIT, I can come to a conclusion that our nation is retarded and slow-minded, they are ok, with the shit they have.
Am I being to harsh? Well, maybe, but it's the I feel about all stuff.

Though I come from, small town, I can't say that I like being GREY. And I can't say that I am normal. No I'm not. But I'm proud of my self. Though, I made lots of mistakes. I hurt people, I used them, I lied and suffer for what I did. I know some people might say, that I'm a bad person. But hey are wrong. WE ALL DO MISTAKES. But we try to get over it, keep on livin'.

I just wanna say that, I am sorry for the thing I've done, I have never wanted to hurt somebody, or something like that. I want everyone to have a satisfaction about their lives. That's it.

/Your friend is close, but enemy - Closer. / J. C.

Gerbiami Menų Fakulteto, dar taip vadinamo DURNYNO, gyventojai, šildymas įjungsime, kai Jūsų venomis nustos tekėti kraujas.

Dienos tirpsta kaip braškiniai ledai karštą vasaros dieną. Pirmadienis, po to antradien, treciad, ketv, p...[pšššš.]. Tačiau progreso nėra, nebent regreso užuomazgos. Vis kyla vidinis konfliktas, kuris kelia grėsmę mano racionaliajam aš, ir mano nerimas nemažėja. Įpusėjo ruduo, įpusėjo semestras. (m)ŪūūūūŪŪūŪ.

We're catching bullets with our teeth.

Rudedniui.

/Ir nežinau kas bus rytoj. Pabūk, pabūk dar senas drauge. Gal susitiksime net tuoj. Kažkoks kartėlis gerklę griaužia. Būk geras dar po vieną taurę../

Ištrink. Sudegink. Sušlapink. Ištirpdyk. Sunaikink.
Tegu nebelieka nieko kas taip ilgai kankino, kas graužė ir smukdė.
Pamiršk- pabėk, nebegalvok - neprisiminsi.

Rusvi lapai, kaip žmonės krenta, užuot pasilikę aukštai kad ir šalta. Dabar žinau, kad rudeniop man lemta užmiršti, tai kas gera. Juk tai šalta. O kad lapai, kaip žmonės krenta.

Kaip keista, kad rudeniop širdį užlieja toks nemalonus, bet šildantis jausmas. Truputį raminantis, ir kartu nerimą keliantis. Neramią sielą nešioju. Persekioja kvaila racionaliojo "aš"mintis, kad reiktų išpažinties. Nors, atrodo, nieko blogo nepadariau. BET kažkas dar bus. Nežinau, o gal dabar darau nuodėmę mėgindamas pabėgti nuo savęs. Juk.. Juk nuo savęs nieko nepaslėpsi ir niekada nepabėgsi, kad ir kur nukeliautum, kad ir ką benuveiktum. Tave visada persekios tavo antrininkas, nešiojantis paveldėtas psichines paslaptis.
Kaip pasakyti rudeniui SUSTOK. Nebeateik. Nebelaukiu, nelaukiau ir nelauksiu tavęs! Anas vistiek ateis, aš žinau, visi žinom. O kaip nusimesti nuo pečių tą rudens užkrautą naštą? Įmanoma? Ne.

Jaučiuosi šūdinai.
/Šauniai šiandieną puotauja karalius. Lenkias didikai, tarnai iki žemės. O muzikantas išeina iš salės ir į tarpuvartės akmenį remias./

vėl.

Ruduo. Grįžau.

Studijos;
Klaipėda;
Universitetas;
Fakultetas;
Teatras;
Režisūra;
Vaidyba.

Vėl brendu į neišsenkamą nevilties ir depresijos liūną. "Nieko gero - ŠALTA".
Neišsipildo lūkesčiai.



Ate.

žaidim.

Game?
Game.

Gyvename kvailame žaidime. Niekas nelaimi, niekas nepralaimi. Nėra nei pirmų, nei antrų, nei trečių vietų. Betikslis žaidimas. Tačiau dėl kažkokių priežasčių visi žaidžia Gyvenimą. Kam? Juk niekas nelaimės. Tavęs negali diskvalifikuoti, išmesti. Treneris tavęs neatsisakys, kad ir koks gyvenimo klipata būtum. Telieka laukti kol išnyksi savaime, ar paskatintas įvairių žaidimo įmantrybių, vienas ar su draugu, pasitrauksi iš žaidimo suklastodamas likimą. Tačiau taip paskatinsi draugus, artimuosius tęsti žaidimą dar didesniame skausme. Kam to reikia? Taip, Tau. Pertai, mesk tai iš galvos ir drąsiai žaisk iki tave galas. Geriau gal ir nebus. O jei bus tik blogiau, turėsi progą išgyventi, o išgyvenęs būsi laimingas, kad tau tai pavyko. Kam tu save nuvertini? Kodėl mėgini išsikasti duobę?

Don't waist time on your mind. Pass me by, I'll be fine. Just give me
time...

Džiaugiuosi, kad myliu tik vieną kartą gyvenime ir visada mylėsiu. Visada. Tai.. it gyvenimo variklis. Turbina. O, kad būtų tokių žodžių mano netobulai meilei apsakyti. Nėra. [susitvarkyti gyvenimą reiktų, gal tada...].

It's an animal world.

Buvau čia anksčiau, sėdėjau ant žėmės, šitame pilkame kambaryje. Jis be langų ir be durų. Be sienų, be lubų. Tik kiauras pilkas kambarys. Persisunkęs skausmo ir kančios. Agresijos ir juoko. Džiaugsmo ir liūdesio ašarų. Melsk už mane, kad gyvenčiau, Pertai. Melsk už save.

Sudiev. Aplankyk dažniau.

Buvo pamiršęs, kas tu. Dabar

pamenu. AČIŪ.

P.S. Give me a kiss, to build a dream on.

P.P.S. I wish you the best. Don't leave. I beg you.

AČIŪ

AČIŪ

tuščias STIKLAINIS

Gyveni. Miršti. Vėl atgyji.

Užburtas ratas, kuriame įstrigau, žudo.
//

Kaip gera žiūrėti į gražius žmones. Žmogus, gražus išorę, tavo kūną priverčia virpėti ir tvardytis. Žmogus, gražus vidumi, tave džiugina, užpildo tavo dvasinį pasaulį. Abiejais atvejais, vėliau tenka viduje iškęsti agoniją. Jausti, kaip dūžti į tūkstančius dalių, vien dėl to, kad jautiesi nepilnavertis. Esi tuščias STIKLAINIS. Prarandi tikėjimą žmonėmis, savimi. Prarandi žemę, orą, vandenį. Trokšti užsidaryti ir sprogti. Trokšti, kad kas paimtų už rankos, apkabintų ir tyliai į ausį pasakytų: 'Tu man esi labai svarbus'. Bet tikram gyvenime taip nebūna. Tai neegzistuoja. Mes, žmonės, linkę apie tai negalvoti. Kartais savanaudiškai pagalvoti: "ai praeis, visada praeina jam. Be to, jei norėtų pats pasipasakotų". Tuomet ramia širdimi gyventi toliau. O gal taip ir turėtų būti, gal paguodos žmogus turėtų ieškoti kitur? Visą energiją nuteigti į Alachą, Mariją, Jėzų Kristų, Dovydą, ar kokį dievą, kad tik kur aukščiau. Tada savo neigiamas emocijas išsiųstume į kitą dimensiją. <...> .
O brangus, Pasigailėk manęs.

leisk man išlipt iš traukinio. ir sulaikyk mane kai lipsiu.

//ir atsivėrė dangūs, ir prapliupo liūtys, nesiliovė tris pilnatis, kol tu sukalei laivą iš pūvančių rastų ir sukvietei žmones. Jie atsivedė gyvulius, vandens ligi kelių, jie žiūrėjo į tavo karščiuojantį veidą ir nė vienas nelipo ant denio. Tu šaukei tris naktis, lietui pečius čaižant, kol aplink liko vien sraigės; ir tu nejautei skausmo kai traiškei jų kiautus kojom basom. Ir iškėlei bures trečią dieną, ir išplaukei vienas: - kokį didelį laivą tu sukalei ir koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai tuščias, koks jisai. tuščias //

Paslaptis.

Labai dažnai susimąstau apie mirtį. Ne dėl to, kad tuo metu jaučiuosi labai blogai. Ne. Apie mirtį susimąstau, nes keista. Mirtis yra labai paslaptinga. Ji žavi, keri, baugina ir šaldo sielą.
Kartais kai sėdžiu ant laiptų, žiūriu į žvaigždes ir mirtis apima mano mintis. Tuo metu viskas, kas yra aplink: gėles, krūmai, vanduo, vėjas, oras, plytos - išnyksta. Pasilieku tik aš ir mintis. Apima jausmas, kad tai akimirka numirti.
Nusiaviu gumines šlepetes ir basomis kojomis siekiu jos. Traukia prie vandens, šalto ir akimis neaprėpiamo. O kelias ilgas ir nusėtas akmenimis, smėliu. Pagaliau stoviu ant vieno didžiulio akmens, pučia šaltokas vėjas, oda pasišiaušusi. O viduje.. . Vanduo ledinis. O viduje, taip šilta ir gera, nes esu tikras, kad šį kartą pavyks lipti į vandenį, o bangos ir ošimas mane pasiims.
Tačiau ne. Kažkas mane sustabdo. Aš nejudu. Milijonai minčių blaškosi galvoje. Lieku stovėti ant akmens. Po truputį traukiuosi ir vėjas rimsta.
Užmerkiu akis. Matau veidus draugų. Jie šypsosi, o akys liūdnos ir piktos. Vidinė kova. Gėris ir Blogis/Draugai ir Mirtis.

/ Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai.
O mylimas pavasari,
Manes jau neberasi.../ S.N.

20tieji metai. SusitŪpėjimo Nulis.

O, Viešpatie, aš nusidėjau. Savo mintimis ir žodžiais.
Viešpatie, ar aš atliksiu misiją?
Brangus, ar kada nustosiu niekinti kūną ir purvinti sielą savo?

Sustok. Atsipalaiduok ir užmerkęs akis pailsėk.
Matai? O gal girdi?
Tas laikas kai išnyksta pinigai ir kūną užlieja šiluma.
Tada pamiršti save ir daiktus, ir mėgini pamatyti
tikrąją gyvenimo vertę, kad nebūtų gyvenimas tuštuma.

Cha! Neišeina? Susilaužyk koją, padek savo plaukus.
Juokauju. Nesistenk.
Nepamatysi ir neišgirsi. NE taip paprasta.

Esam tokie padarai, tokie labai keisti.
Iš tikrųjų. Reikia tiek ne daug, kad gulėdamas 4 valandas ir neužmigdamas, žmogus, galvotų apie kažką neįmanomo, o visa tai jam kaitintų kraują ir priverstų širdį plakti tankiau. Po to, atsibundi. Dar pagyveni kraują užpludusioje euforijoje, ir susivoki kad iš tikrųjų tai tik tavo vaižuodtė. Nieko nėra. pšššš. Puodelis ledinio vandens į veidą.

Aš tas žmogus, dėl kurio mane perspėjo tėvai.

0 000 00000000 0 00000 0 0 00 00 0 0 0 0 0 0 0 0000 0 0 0 0000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000

'''''''''''Migracija.

Gerai?

Blogai?

Nežinau.

Kelionė į niekur

Kartą atsibudau dideliam autobuse.
Ne. Tai, veikiausiai, buvo didelis, tiesiog milžiniškas lėktuvas. Skirdau.
Netoliese stovėjo patraukli stiuardesė, nors įdėmiau pažiūrėjus, pastebėjau, kad dešinė akis buvo stiklinė, o ausys atlėpusios. Nors.. dėl skonio nesusiginčijama gi. Tas lėktuvas skrido į niekur. Apėmė keista mintis, kad esu šalia prapulties*. Per nugarą ėjo šaltis, pėdos be perstojo prakaitavo, o mintys .. baisu ir žmogui pasakyti. Mintys kalbėjo apie nieką. Na, nebent apie prapultį. Bet vargu, net apie ją per daug negalvojau.
Užsnūdau.
Po to kai saulė švietė į kairį lėktuvo sparną nubudau ir sustingau, it lavonas. Nurijau seiles, po to apsidariau ir pamačiau kad lėktuve nėra keleivių. Nėra keleivių?? Mąstyk, Gyti, mąstyk. Lėktuve turi būti keleivių. Nesimatė nei stiuardesės.
Aptirpo kūnas, akis degino nepakeliamas karštas dūmas. Lėktuvas palengva prisipildė pilkų dūmų ir staiga virto milžinišku karstu.
Piloto nebėra. Liko vienas savame karste. "gal ir gerai",- nepagalvojęs pasakiau sau. Gal ir gerai... gal ir gerai.

*tai tokia būsena, kada nežinai ir niekas nesako kas esi ir kodėl.

Išvykstu.

Adjos Amigos.
Išskrendu... SĖKMĖS per
Tauragės dienas, nelikit
abėjingi, dalyvaukit renginiuose.
Aš išvažiuoju į
Pasaka Iš Rūsio: Gyvas Sapnas
. Jėėė:). miau.

Pats javų žydėjimas.

Iš to begalinio skausmo,
Iš tų džiaugsmo akimirkų -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Per lapkritį, per gegužę.
Per ugnį ir vandenį -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Į naują rytojų, pamiršt kad galėtum
Į rugių lauką, kad meilę pasėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Nuo raudono saulėlydžio
Naktimi taip virstančio, pasiimk -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Ant Himalajų kalnų pabūt, kad galėtum
Baikalo dugne, ramiai sau sėdėtum -
Aš atiduodu tau jausmą,
Kurio man taip ir neprireikė.

Aš atiduodu tau jausmą
Kurio man taip ir neprireikė.
Meluoju. Neduosiu to jausmo -
Kurio man taip prireikė.

Martini.

*Vakarėja. Happily never after.

įdomiai keista, kai pagalvoji..
Kas iš žmogaus padaro žmogų?
Kiek turi pamatyti žmogus, kad vėliau matytų daugiau nei kiti.
Kiek reikia nesuprasti žmogui, kad vėliau viską suprastų.
Kiek ašarų, kiek skausmo? O kiek džiaugsmo turi matyti aplink, kad užaugtų žmogumi?
Kad vertintų, tai ką turi.

Klausimai į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti.
O kas yra tikras žmogus? Kur parašyta, kur aprašytas tikrasis Žmogus.
KAS PADARO TAVE TIKRU ŽMOGUMI?

Šeima?

Religija?

Draugai?

Pinigai?

Socialinė padėtis?

Pripažinimas?

Intelekto koficiantas?

.....?

Žinau! Gal tikrą žmogų "pagamina" nuopoliai ir pakilimai?

Kažin..

.

Idiliška moteris.

Jei būtų galimybė susipažinti su žmogumi, kuris jau mirė, susipažinčiau.

Susipažinčiau su Marija Pečkauskaite - Šatrijos Ragana.

Artima man. Keista, jo... Mūsų vertybės skiriasi, pasauliai taip pat. Bet ji, dvasinga, ji nuostabus žmogus(bent taip rašo Vikipediojoje). Man būtų įdomu sutikti tokį, atrodo, tobulą žmogų. Artimiau pažinti ir sužinoti iš kur toks gėrio šaltinis.
Augusi katalikiškoje šeimoje, Marija Pečkauskaitė nuo pat mažens spinduliavo šviesa. Tokio žmogaus nepastebėt neįmanoma. Aš taip tikiu. Aš dar nesuprantu. Marija..iš kur tu? Visgi viena mintis neduoda ramybės. O gal tas nuostabumas iš tikėjimo į Dievą? Gal tai tiesa. Gal tikėjimas mums apriboja fizines, minties laisves, tačiau suteikią pilnavertį dvasišką gyvavimą?
Kiek daug klausimų man sukėlei, Marija.

Apysaka "Sename Dvare", tai šedevra. Prisipažinsiu. Neperskaičiau viso, bet veikiausiai dėl to, kad to reikalavo mokykla. Nekenčiu taisyklių. Bet kūrinys, tai menas. Tai meniškiausia ką man teko skaityti.
Prieš save matau Irausią vaikštant po kiemą ir ieškant mamatei tinkamiausios gėlės. Matau tas liūdnas Mamatės akis, kurios, pasak Irusios, primena rožes. Įdomu, kaip mamatės liūdesį išgyveno Irusia. Ar pasakė viską ką turėjo giliai širdy? Jei ne, tai kodėl. Kūrinyje Mamatė, taip pat, buvo linkusi jausmus nutylėti. Man mamatė - tai pati rašytoja. paslaptinga. šilta. O jos dienoraščiai. Dievaži. Vėl ir Vėl atrandu.

" Nuostabu, kaip žmogus reikalauja išlieti savo sielą. Niekados niekam neišlieju savo sielos. Drovu man rodyti savo skausmus, drovu kalbėti apie tai, kas šventa ir brangu, sudėta pačiame mano sielos dugne. Taip drovu būtų rodyti savo kūno žaizdas, kaip kad daro elgetos per atlaidus.
Tiesa, kartais atidarau savo sielą vaikams ir paskui tesusizgrimbu, kad jie dar negali viso ko suprasti. Bet vaikai - tai juk aš pati.
Tačiau kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savim."

Jei kas leistų paliesti jos laiką.
Deja.

Sudie,
Marija Pečkauskaite-
Šatrijos Ragana.

prasmilkę kūnai.

Per patį skaudžiausią Tu kelią ėjai.
Patyrei tik šalto, tiek kraujo matei.
Bet tu dar toks mažas, dar vaikas gi tu.
Neklauski savęs: ar užteks man jėgų?

Nuo tada, kai radai naujuosius "namus"
Tik vargą ir skurdą užuodi nakčia.
Širdis neramina tavo jausmus.
Nepasiduok! Juk tai tavo didžioji kančia.

O po to...

Vėliau pro kaminą, kaip ir kiti, išvyksi iš čia.
Ten gera tau bus? susimąstau..
Bet iki tol tau nepadės nė delčia.
Stiprybės tau, mano Mažasis Žmogau.

viskas...

Dar tūkstančio nekaltų vaikų nebėra.
Mosntrai, naikino, sudegino juos.
Už nieką. Už tai, kad jie Žydai yra.
Už nieką. Už tai, kad yra...

nesamonė

va, pavalgiau koldūnų :}

Seniai nebuvau. Ir nesu tikras ar viešinsiu tai ką čia parašysiu. Pastaruoju metu esu linkęs savo rašliavų nepublikuoti. Nežinau kodėl.

Trumpai papasakosiu kas šiuo metu vyksta mano žemėje.

09 . IV. 21
Šiandien laikiau Anglų k. įskaita, sekėsi 30/30. Jėėė.

Vėliau buvo mano didžiai gerbiamo žmogaus, menininkės, labai geros draugės Gretos Okaitės darbų paroda. Aš didžiuojuosi ja. (mm)

Visą dieną klausiausi Sigitos blogo soundtrack'o :}

09. IV.20
Labai susirgau, temperatūra, prakeiktas kosulys.

Buvau milžiniškų lėlių spektaklyje "Šrekas Madagaskare", tenais visi mostrai kalbėjo labai ne lietuviškai xD.

14:30 turėjau pietauti su P. Auštrevičiumi, bet, kaip jau sakiau, susirgau.

Vis dar megaujuos Barbara. mmmmm kokia skani muzika :}

Barbara

Radau, negaliu atsidžiaugti.

kas busiu

gyvenimu netikiu, o pasaka tikiu.

Tai va. Keista yra gyventi ir viena akimirką norėt numirt, o kitą - jau galvot: "nenoriu mirti, bijau mirties. Nemirk, juk dar nieko reikšmingo nenuveikei."
Tai ir va. va? kVA:)

Kas busiu kai užaugsiu?
Man irgi įdomu.
Interesting:} jammy.
Šlavėjas, virėjas,
psichologas, socialinis
darbuotojas, politikas, žurnalistas,
"Ravitos" pardavėjas - kasininkas, mokyklos
direktorius, vaikų darželio auklėtojas, fotografas,
aktorius, mokytojas, šokėjas, barmenas, daininkas, daktaras,
psichodramistas, vadybininkas? NEŽINAU. NEŽINAU.

Esu dvynys. Jiems būdingas nepastovumas. [nieko gero. šalta].

Susimoviau.

Nebūtina numirt, kad girdėtum, ką noriu pasakyt dabar:
Prašau, palik mane ramybėje, Gyvenime, palik. Palik.
Ramybės noriu, štai ko. O dabar palik.
Ačiū. Jau išėjai? Dar ne? Kodėl?
Gi nieko neturiu tau pasakyt.
Todėl tylėsiu, kaip akmuo balandžio vidurį.
Tyliu.
Ką sakai? Šalta? Ne, baik Tu. Tyliu. Palik.
Viskas ką norėjau pasakyti, turbūt jau pasakiau.
- Žinau.
- Tai jei Žinai, ko dar esi? Išeik! Štai durys, matai?
- Matau.
- Tai išeik prašau. Juk nesunku. Atidarai baltas duris, už jų tamsesnės - rudos. Toliau mažas kiemas ir siaura, vakarais nepašviesta gatvė. Va, išeik, prašau.
- Negaliu. Neprašyk.
- Kodėl?
- Dar daug turiu nuveikti. Turiu. Atnešiau skausmą ir liūdesį tavo dienoms. Dar nešiu nepaliaudamas, nes taip reikia. Žinoma, ir džiaugsmą nešu, ir taip pat tolygiai jį nešiu. Bet išeiti negaliu.
- Nekalbėk su manimi. Susipykau.
- Žinau. Pyk. Pyktis veliau atneš sielvartą į tavąsias dienas. Pamatysi.
[vis dar nešneku.]
- Taip ir tylėsi? Nieko nesakysi?
- M-m.
- Tai tokie mes draugai? Aš pasakau tau tiesą, o tu manęs nebepažįsti?
- Nebuvom mes draugai. Nebuvom. Taip aš mylėjau tave. Taip man buvai svarbus. Viskas baigta. Aš, supranti, pavargau... pavargau laukti geresnių dienų. Gyvenime, šitas pasaulis ne man.
- Nebūk toks tikras.
- Aš Tau papasakosiu tai, ką tu veikiausiai ir taip žinai. Va, prieš kelias naktis sapnavau, kad buvo pasaulyje, kuriame man taip gera. O iš tenai danguje matėsi besisukanti ŽEMĖ. Ji buvo labai graži. Spindinčiai nušviestą Saulės, ji atrodė tobula. "Bet tai tik išorė",- pasakiau pusgarsiu ir nuėjau savais keliais į geresnį rytojų. Dabar žinau, kad ne čia aš turiu būti, o kitur.
- Apie tą sapną nieko nežinau. Na, gal tik girdėti teko, tavo prisiminimuose. Ir viskas.
- ačiū. Gerai, bent tai.
- Žodžiu, jei nori, trumpam tave palieku. Jau naktis. Nakty kartu nebūnu, jei miegi. O tu beveik miegi. Tu pagalvok gerai, ar tikrai nori ištarti man "Sudiev". Jei taip, tai vienintelė išeitis pačiam pasitraukti. IKI! Tikiuosi, kad dar pasimatysim.
- Mhm.

pavasarėlis.

"pasaulis išprotėjo arba aš pats toks"

Gyvenu. Gera, smagu. Apsisuku - nostalgija, liūdesys, sielvartas. Atsisuku atgal ir vėl gera, smagu.

//Už tuos, kur laimingais būt nemokėjo,
..........
Už tuos, kur laimingais būt negalėjo,
....................
Už tuos, kur laimingais būt nenorėjo.//

Tik numirę dangui būsim laimingi.
Bet dangaus nėra ištikrųjų. NĖRA. Nes žmogui - niekuomet nebus gerai. Tai dangaus jis ir nesuras. Aš net nesitikiu jo rasti, net neieškau. Žinau. Žinau kad nepasiseks. [taip pat suprantu kad daug eilučių kurias rašau yra paimtos iš dainų, bet tiesiog aš jose gyvenu ir jos gyvena man jausmuose. tai ne originalu. žinau.]
Bet, kad man eitų Tau nupasakoti ką aš dabar jaučiu. Kaip keista. Kaip lieva ir gera. Jetus. Esu įsimylėjęs, esu vis dar mylintis. Pavasaris trenkia per galva, kaip sena boba diedui iš keptuvės.

d(wow)b

O gal papūtė šiaurys ir į pietus ji nuskris ir iškeps tenai visa. Kol nevienas kol draugai šalia, ir žolytė nuostabiai žalia.

malonu išgirst.

Ir visai ne gėda man. AŠ ESU FAINAS. hem hem. Norim kukuojam, norim dainuojam, norim pakimbam ir tabaluojam kojom.

Bet koks aš tuščias esu. Kiaurutis. BUMBUM. Bet kas man ne pof? kas man jaunam ir seksualiam? niekooooo. (chuckle)

Gytis Reiteris - psichinis ligonis. Dienas dažnai leidžia tarp keturių, baltų ir labai mielų širdžiai, sienų. Bet man tada būna gera.

_____________________________________________

Alarm! Alarm! greit užaugsiu. Alarm! Alarm!
___________________________

Oi ačiū, ačiū... Ačiū Tau, mūsų krašto kėkšte, už šia vingrią sutartinę, sonatiną in E-dur.

iki graudulio.

a million faces pass my way
You say you know how i'm feeling, I just need to try to settle down
*******

Kažkur vėjyje pamečiau laimę. Ne, žinai ne laimę, o ta džiaugsmą, kuris jau kurį laiką vis neišblėstamai švietė veide.

[matyt, nieko nėra amžino].
Gyvenu oru, trupučiu Saulės. O viduje, taip drasko tie vilkai devyni, nors imk ir patapk faršu.
O visgi Iki graudulio gražu.
Kuo toliau, tuo labiau abejoju dėl ateities. Buvau tikras apie viską. kas noriu būti, kas nenoriu.kas sekasi, kas - ne. O dabar? viskas vėl valtyje paliktas vienas. [be šuns]. Nieko nesugebu, nieko nemoku. Viskas ką aš darau, ne tik manęs neįtikina, kad tai man ir kad aš mėgaujuosi tuo, bet, atrodo, aš tai darau, stengiuosi, bet rezultatų nulis.
******
i live my life in vain.

Liūdesio kupinas dienos metas

Ir štai, šiandieninė nuotaika, visiškai kontrastinga vakarykščiai. Kaip ir oras.
Pamenu, esu rašęs apie tai, kad žmogus yra bejėgis ir dažnai gali atsitrenkti į "sieną". Va aš atsitrenkiau, o gal tiesiog išvydau ją nepasėjęs atsitrenkti. Tiesiog negaliu gerai jaustis, kai mano gyvenime sukasi žmogus, kuris po truputį leidžiasi laiptais žemyn. Liūdna, pikta ir sunku. Ką daryti nežinau.
Norėčiau būt jam it brolis, ar draugas..toks autoritetas. Žinoma, tektų pasikeisti man pačiam. Aš, atrodo, padaryčiau viską, kad tik žinočiau, jog tai jam padės atrasti tikrąjį save, kad jis atskirs juodą ir baltą....................... .
Taip, Jam nelengva. Taip, mums visiems sunku. Ir viduje atsiranda toks altruizmo gimdomas jausmas padėti. PADĖTI. ir šį jausmą slopina klausimas KAIP KAIP KAIP KAIP? . Esu bejėgis. Kaip prieiti prie žmogaus.

O gal likt liberaliu ir leist jam eiti savu keliu?
Apsimesti, kad nematau, ir sakyt: "Šaunuolis".
Bet tokias mintis iškart šalin veju
Negaliu aš kitaip. Nemoku. Nors pats ne šventuolis.

Viskas griūva. Gerai bent tai, kad šiandien saulę turiu, o apie rytojų negalvoju. Kaip bus taip. Blogiau jau nebus. Tikiuos. O šiaip ar taip greit atsidursim kapuos.

Smagumo Kupinas Dienos metas

Taip. Dabar galiu pasakyti esu LAIMINGAS.

Draugai, aš esu laimingas. Keista, kad rašau į blogą. Labai keista. Savo džiaugsmui išreikšti dažniausiai pritrūkstu žodžių. Dabar viskas kitaip.
You Have NO IDEA.
Atsibudau išsimiegojęs, išėjau i renginį skirtą 20 metų, kai išvesta rusų okupacinė kariuomenė iš Afganistano, dienai paminėti. Išėjau, kaip žiūrovas, tačiau [kaip visad įsisukau giliau]. Pardavinėjau knygas, DVD ir CD. Per 15 minučių suprekiavau 1040Lt. The best part čia. Buvo smagu. Džiaugiuosi.
Susitikau su M.V. turėjom kakavos ir šokolado. Pasėdėjom pajūry. Pasikalbėjom, pasijuokėm. Buvo Kūl. Turiu draugę, kuri kaip aš išėjusi toli. Po to, nuėjau į pily susitikau su kitais draugais. Kalbėjom apie viską visiškai. Geriausia part kai kalbam ir išeinam kažkur savom temom, bet susikalbam.

Grįžau namo.

Parašė Giedrutė į skype, ir nekaltai išėjom pasivaikščioti. Nekaltas pasivaikščiojimais baigėsi truputį po 24:00 val. kalijano dūmais, kava arbata ir taip išsiilgtais plepalais apie istorija, mokslus, vaiduoklius, Nibiru, mašinas, kurą,. Jeetus.

AČIŪ KŪRĖJUI UŽ ŠĮ VAKARĄ.

Ir dar. Giliai pagalvojęs galiu drąsiai pasakyti: AŠ ESU LAIMINGAS. Džiaugiuosi gyvenimu, širdis dainuoja. Ačiū VISIEMS VISIEMS. Gyvenimas yra gražus.

MirE geriausi draugai. Greit susitiksiu su neprilygstamais žmonėmis. Dar truputį ir jau greit.

:)

nesu.

Ir va, jau laikas man išeiti.
Ir vėl kartojasi tas pats.
Reikia kuo greičiau man viską baigti,
Nepažadu ar grįšiu, nežinau aš pats.

Šaukiuosi mirtį pas save,
Girdėk mane! Ateiki.
Nenoriu degti pragare,
Bet kito kelio nepalieki.

Tiek daug ėjau ir tiek kentėjau,
Kiek jūsų pasakom tikėjau.
Sudiev, sakau, nebegaliu jau.
Girdėk mane! Ateiki.

"Bet prieš palikdamas šia žemę
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones"
Atminkit, kas manim tikėjot,
Linkėsiu gero iš širdies.

Jaučiu kaip krentu, jaučiu kaip nebaigsiu mokyklos
Nematau aš savęs net užaugus, nematau aš savęs prie sakyklos.
O dabar ir vėl, Apninka paranoja.
Šizofrenija? Agonija? Egoizmo harmonija.

2009. III. 08

Jėga

Pakišiu tave gyvą

po medžio šaknimis.

Te jis suleidžia tau jas į akis,

te glosto tavo kūną, IT kastuvu--

švelniai.

Kentėk kaip aš kentėjau, dvėsk kaip šuo..lėtai!

Smoke

Štai į ką reikia žiūrėti! Štai kur didybė!

Mokykla gadina mokinius gabius.

Mokykla gadina mokinius gabius.
Nežiūri ji: dar gyvas jis, ar greitai žus..
Ir bėgant metams taip toliau
Jau liko vien tik robotai veikiau.

"Bet mokykla savotiškai svarbi?!"
Taip mano net menų kūrėjas.
Bet ar tikrai tam save naikini?
Kad po to kur grįžt nebežinai..išėjęs.

Mokykla. MOKYKLA. Mo-KYK-la.
Kas per vertybė mokykla?
Keista, šalta.. be sielos, nejau-tri
Vargu ar bus man ji brangi.

2009.II.23

Žuvis Vandenyje.

Na ką, buvau VILNIUJE. Gera. Grįžau. O čia? Lyg oro trūksta, lyg norisi eiti.

[nuo pradžių].

.
Taigi, penktadienį išvažiavau į Vilnių. Į miestą kvepiantį ne tik CO2, bet ir bohema. - Koks bohemos kvapas?,- NEžiNAU. Bet toks, kada įkvėpęs jo į plaučius, pasidaro taip gera, vis it per rūką. Mąstai kitaip, elgiesi kitaip. Būni kitoks. Keista, bet gerai. Miela faina ir panašiai:} myliu Vilnių. Nu žuo, sunku papasakoti.

Vilniuje buvau 3 dienas ir 2 naktis. Dienomis bandydavau pasiklysti Vilniuje, kad po to surasti kelią atgal, o naktis leidau Biksuose. Myliu šitą barą! Per jį pamilau ALŲ. Ačiū Donsei! Nusivedė, aišku buvo labai fainai, ypač TAXI:D kaip miela.. mmm :}. Dar dėkoju Birutei, kuri vaišino arbata ir palaikė man kompaniją, klaidžiojant Vilniumi. Gaila, išėjai i Filharmonijos koncertą, kai dar buvo šitiek nuveikti :}. Ačiū Ingridai už šeštadienio vakarą! :}

Ten man. Aš ten sugrįšiu.

August Rush / Muzika, suradusi mus.

Dar dabar esu kažkur aukštai. Degu. Virpu. Tai filmas iš serijos "Su nieko nesidalinčiau".

/Muzika yra aplink mus, reikia tik klausytis./

Va dabar jei kas sakyti: padėk man tave suprasti, su tavimi taip sunku. Tikriausiai, nedvejodamas pasakyčiau pažiūrėk AUGUST RUSH. Žinau. ŽINAU. kažkiek per drastiškai skamba, ir nerealiai, bet taip yra. Aš tikiuosi niekada nenustosiu tikėti tokiais filmais. Giliai palietė mane, I'm HAPPy. Dar dabar gyvenu tuo filmu, nemoku papasakot. VAje:) 15 kartų ašaros kaupės, dar daugiau - per kūną ėjo širpuliukai.
Žodžiu. Trūksta žodžiu:} myls.

"Šiandien taip elegantiškai sningo"

/Šiandien taip elegantiškai sninga../

Taip elegantiškai snigo (mm). Tikriausiai pajaučiau šventinę nuotaiką. Toks pavasariškas sniegas, taip gražu pažiūrėt, tačiau tas sniegas man priminė ne ką kitą, kaip (Fėją). Taip mielai, tai per Širdį nubėgo šiurpuliukai ir pasidarė taip gera lyg būtų kartu. Fėja. fėja. Fėja.

/Mano fėja praveria akis ir pažvelgia pro langą./

Va! Dabar vistiek jaučiuosi ne vienas. Dar grojant Michael Buble - Always on my mind.mp3 . Kaip nemoku pasakyti, kaip gera! Gyvenu prisiminimuose, kurie mane veda į priekį. Pirmi pasivaikščiojimai, pirmi žvilgsniai, ašaros, pykčiai, meilės prisipažinimai. Viskas pirmi. AAAAW. Kaip nerealu.

/You are always on my mind./

Vakar teko pabuvoti vienam Valentino dienos proga vykusiame renginyje. " Fu! Durna šventė! . " - be čia tik mano ego. O jei rimtai, tai tikriausiai pati gražiausia šventė (3) metuose. [ateina liūdesys. dėm dėm.].

/Hold me now I'm six feet from the edge and I'm thinking/

O šiaip gera yra gyventi. Tik trūksta žmogaus, žmogaus kuriam iš tikrųjų galėčiau paskambinti, pasakyti kas man blogai, ir jis ne apsimestų kad jam rūpi, o jam iš tikrųjų rūpėtų visa tai ką šneku. Tada pasakytų, kad myli mane, kad va dabar ateina su manimi susitikti ir patylėti drauge. Rauchen machen. Dar atneštų kakavos su pienų, ir sėdėtume kur atokiau. Gertume kavą, rauchen, tylėtume, kalbėtume, grotų nežemiška muzika. (mm) .
Ir dabar štai susimačiau ar pats galėčiau būti tokiu draugu. hmm galėčiau. galėčiau, būtų nelengva, bet jei atrasčiau draugą kuriam taip rūpėčiau kaip jis man, tada galėčiau. Tada aš būčiau pats LAIMINGIAUSIAS draugas pasaulyje. Tada mudu būtume du GERIAUSI draugai pasaulyje. MirE geriausi draugai.

/Po mano langu rytas auš
Bet žvakės ant seno pianino
Aš neužpūsiu, nors galbūt kai kas ir lauks
Kaip laukia rudenį nukrintant lapo paskutinio...

O aš tik tylėsiu, kol tamsu, nes kažkas juk tylinčius apsaugo
Kol aš tylėsiu, nematysi net ir tu
Kaip palei seno kiemo tvorą
Pagal seną gramofoną
Šoka mano draugas
Šoka už mane.../

p.s.

keista būsena.

Apie ką čia aš? A! Apie būseną. Kai ištinka katalepsija(<-WTF? :D). Ištiktųjų tai netoli tiesos esu. Kai ištinka katalepsija, tik ne kūną stingdo, o mintis, kurios po to sustingdo ir kūną. Visgi smegenys su raumenimis bendradarbiauja. [širdis irgi raumuo, kaip žinome]. Jaučiu kad apgula mane psichinės problemos. Ir jausmų išraiškia neadekvati viduje išgyvenamiems jausmas. Vėl darausi empatiškas. Nors kai parašiau ir susimasčiau, gal visgi patamsiu apatiškas.

NEŽINAU AR GERAI, AR BLOGAI.

Apie kanors gražaus.

//pakalbėkim apie ką nors gražaus, švelnaus, malonaus kūnui ir sielai//

ir visgi gera, kad gyvenu. kad turiu progą bristi per šūdą, tenai palikti savo pėdas.
myliu aš tuos savo draugus, kaip bebūtų. smagu, kad turiu naują labai gerą draugą (sun). bembem.
turiu tėvus, brolį(beje, nežinau kur jis yra, paskutinį kartą mačiau jį laikrašty "Tauragės Kurjeris". linksma, pamenu tą dieną visur vaikščiojau su ID kortele, mažu dar paims mani vietoje jo (rofl).

Matėt kaip pavasarėja??
Dievinu pavasarį taip žalia ir gražu tada būna. pamenu, ir Aistė dievina. Tų medžių toks gražus žalumas, va kas skatina gyventi. medžių gražus žalumas.
vistiek tikiu į gražų gyvenimą. vistiek ateis šventė ir į mano kiemą.
---
spaliolietus@blogspot
G.R

Grįžau.

Brangus Drauge,

Pagaliau grįžau iš labai toli. Buvau išėjęs ten, kur vargu ar kas būtų radęs, jei kam būtų prireikę. Neprireikė, bet aš optimistas - grįžau.
Kaip bebūtų keista, išėjau ne ten kur liūdna, o ten kur buvo man gera ir linksma. Kiekviena dieną pasitikdavau su šypsena veide, o vakarą palydėdavau su ramiu ir savimi pasitikinčiu veidu. Bet kažkas čia ne taip. Ne taip kaip turėtų būti.
Kai pagalvoji, visada smagu matyti besišypsantį žmogų. Jėėė. kūl. bet pačiam šypsotis man sunku. Va taip šypsaisi, o viduj galvoji: "WTF?! kas man darosi? , kaip liūdna, dar liūdniau nei prieš tai." dėėėm. nemoku papasakoti.

//kas pašovė mano bembį į krūtinę???//

Taigi.
Dabar jau grįžau, vėl liūdnas, vėl susimąstęs, vėl savas.
Ir žinokit kažkaip smagu. Na aišku liūdna, nesąmonė. bet smagu kad vėl tas pats senasis grūūūūūūūūzas apėmė.

//set him free//.

Per tą laiką, kol manęs nebuvo, daug nuotykių apturėjau. ir gerų ir blogų. Bet nelabai noriu juos prisiminti. noriu gyventi šia minute. liūdėti, džiaugtis. Atsibodo nepilnavertiškumo jausmas kai bendrauji su protingesniais, pranašesniais už save. galų gale atsibodo nepilnavertiškumo jausmas bendraujant su bernai, kurie yra normalūs, o ne kažkokie išplaukę kaip aš.
Liūdna, klasėje karas. Nesuprantu kas blogai, blemba panų per 20 ir dar kelias, bet vistiek kariaujama kaip per antrą pasaulinį karą. kur tai matyti. PEACE žmogai. :(. liūdna.

Šiandien susitikau su savo energizeriu, žmogumi, kuris visada mane pakrauna. tiksliau pakraudavo geros nuotaikos, šį kart - ne. net nustebau, bet manau kad priežastį taipogi žinau. lai ji lieka šešėly.
Jaučiu kaip nuviliu žmones, matau kaip jie vis labiau ir labiau ima nuo manęs tolti... /

/einam prisigert kosmonautų vyno//.

NIEKO GERO. ŠALTA.

\\Vėl akmuo man ant širdies.
Supasi, linguoja...
negi taip blogai išties?
kas dabar Many kovoja?.

Kaip diena taip naujiena.
Nieko gero. Šalta.\

\

Nebežinau. Nebežinau kaip išreikšti tai kas manyje tūno.

• pyktis?
• pavydas?
• liūdesys?
• džiaugsmas?

ar begalinis noras ištrūkti, nes aš pavargau.
tačiau.
grįžau. nežinau kiek ilgai užsibūsiu.
iki. ačiū visiems kas palaiko. myliu.
--
spaliolietus@blogspot
G.R

Gyvenimui.

"Šimtą kartų tavimi aš nusivyliau..
Šimtąkart vidukelėj mečiau.
O kaskart ir vėl jaučių kad myliu..
Ir kažin ar ne labiau ir kažin ar ne labiau.."

News.

• Nežinau, kažkaip gerai sekasi. Net gera gyventi. Auskaras gyja gražiai, mano akiai, ten viskas yra kaip turi būti. Sveikata nesiskundžiu, draugais irgi.

• Padariau atradimą! ŽINOT ką daryti, kai tau yra labai liūdna ir nežinai kur dėtis? Aš jau žinau. Reikia paverkti daug, padaryti kažką ko nesi daręs ir sutikti senai matytą bičiulį. Va čia tai vaistas. Man padėjo- dar dabar spinduliuoju šviesa. Kaip miela.. {aaaah}. :}
  

• trumpai apie švietimo reformą: kai išgirdau - pasiutau. bet gal taip ir geriau bus. Už aukštajį mokslą Lietuvje, man teks mokėti pilą kainą[kas vidutiniškai galėtų būti apie 24 000 Lt]. šūdai byr.
  

Tai tiek. Šaindien eteryje buvo Gytis, specialiai spalioLietus@Blogspot.

Tongue Piercing.

ąčęėįšųūž
Kai jėga! Įsivėriau auskarą į liežuvį. PAGALIAU [biau niau bem bem] :}
Ačiū jaučiuosi gana gerai šiaip ir tiek :). Semestras baigiasi. Rezultatai blogi. Bet išgyvensiu.
Šiandien visiems noriu palinkėti MYLĖTI Nesvarbu ką: žmogų, katę, šunį, kompoiuterį ar pinigus, o gal visai kažką nepanašaus į tai ka išvardinau. Tiesiog nuoširdžiai mylėkit.
Sudiev.
ąčęėįšųūž

Su Gimimo Diena, Sigita!

Sigita,
Su GIMTADIENIU !!! [sėkmės kūrybinėje veikloje:}

LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI

LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI

Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.

Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,
Aš nepriminti negaliu,
Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapą
Praleidom žemėje kartu.

Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,
Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,
Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirti
Ir tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.

Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventę
Ir nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.
Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,
Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.

Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojom
Ir sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,
Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,
Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.

Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:
Jau matėm išsipildant troškimus didžius.
Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,
Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.

O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,
Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:
Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiant
Naujus turtus ir brangenybes vis naujas.

Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujo
Tau mirus ašen žemėj surasiu,
Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,
Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsu

Turiu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:
Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.
Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžti
Ir paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.

Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,
Kaip dar anuomet pažadėjau tau,
Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:
Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.

V. Mačernis

Ar aš

Ar aš klaidą darau?
Kad aplink gražaus nematau...
Ar aš sveikas esu?
kad savęs nerandu..
Tik rūksta rūksta cigaretė viena po kitos,
save žudau, kiek eina, tiek stipriau.
Bet blem aš viską turiu, gal netiesių rankų
kad pasiimčiau kartu.
Meldžiu aš tave: pasiimki mane. Išgelbėk.
Mirtie, tu šalia?
Ką šnabždi man ausin?
ne.. ne. NE!!! Nebijau
aš mirties, nes man niekada
daugiau taip neskaudės.
Ech nutilęs daugiau, nieko nebesakau.
Baigta. Myliu tave. Tu mano siela. Tu dalis manęs.
Tu.. aš. Tu viskas.

NES TU NEPATIKĖJAI

...NES TU NEPATIKĖJAI

Tau reikia jūros?
Pažiūrėk - aš ją sukūriau.
Tau reikia saulės?
Pažiūrėk - iš savo saujos
ją švystelėjau virš tavo galvos.
Dangaus tau reikia? Ar matai,
kiek jo - lyg pasakos melsvos?!

...Bet nelauktai
nuseko jūra, o dangus -
nelyginant ruduo drangus,
ir saulė jau nepatekėjo -

...nes tu nepatikėjai.

(be pavadinimo)

Čia va drg atsiuntė. Fainai!
Buvo kuriami kažkokiam brangiam žmogui šie žodžiai. Jėgs.

Norėčiau abipusio supratimo,
kad mane įsileistų vidun, kad būtų man atviras,
o aš galėčiau jam atskleisti savo širdy slypinčius dalykus.

Norėčiau, kad būtų daug aistros.

Norėčiau, kad man padovanotų
(umm... kaip tai vadinasi)
magnetuką, kur lipina ant šaldytuvo durelių,
super prabangioj dėžutėj,
o aš stebėčiausi, kas joje yra.
Norėčiau, kad nufotografuotų mane, kai tą dėžutę atidaryčiau.

Dar norėčiau, kad jis man gulėtų ant kelių, aš skaityčiau knygą
(Dieve gink, ne kokią filosofinę ar su kokia gilia mintim).
Apsimesčiau, kad skaitau, bet visąlaik žiūrėčiau į jį
(ir dar -- jis mane kutentų, o aš sakyčiau „Baik!“, bet iš tikro norėčiau, jog nesustotų).

Aš norėčiau pasiduot sniege negailestingai
(mano draugės silpnos ir aš jas nugaliu),
o norėčiau, kad jis pamurdytu mane, nes niekas to nedarė.

Norėčiau vakarais išgerti karšto vyno (bet tik retkarčiais).

Dar norėčiau jam nešt į lovą kavą
ir norėčiau pirmiau atsikelt nei jis,
kad galėčiau jam jos paruošti,
nes tikriausiai aš jį labai myliu, o jis -- mane.
(Savo ruožtu jis stengsis man atnešt arbatos, ir mes taip rungtyniausim.)

Norėčiau, kad mes mėgtume skirtingus gardėsius, todėl galėtume ragauti vienas kito.

Mes abu nevairuotume, o vakarais važiuotume pasivažinėti dviračiais,
Po to sugrįžę išgertume karšto vyno (bet tik retkarčiais).


Gražu.