keletui

Tie keli,

Nežinau, kaip aš be JŪSŲ sukčiausi šitame (žiurkės, žiurkių žiurkės, žiurkių motinėlės) rate. Jūsų palaikymas, pasisveikinimo bučiniai ir šilti apkabinimai. "Ar tau viskas gerai?", "Kaip tu laikaisi?", kaip be jūsų skambučių ir bendro gyvenimo kartu. Dalijimasis duona, lova, vynu ir inspiracijomis gyventi. Šypsenos, dramos ir akies mirktelėjimai. Nuolatinis skatinimas pabusti ir šypsotis.
Dienose kur tik šaltumas leidžia nepasileisti ir laikytis, aš kaskart atrandu vieną ar tai kitą iš tų kelių, kurie leisdavo sušilti ir pasijausti žmogumi. Jums ir tariu tą AČIŪ. Skruostu rieda dėkingumo ašara, esame kartu.

Turėdamas Jus šalia, aš jaučiuosi laimingas, sėkmingas ir turtingas. Jaučiuosi sveikas, nenugalimas ir, tuo pačiu, trapus. Bet gi čia JŪS, aš nebijau.
Į Vilnių atvažiavau gyventi svajonėmis, prasimanymais ir pasakomis, ištrūkau iš drėgno ir nemalonaus urvo vakaruose. Aš tikėjau, jog aš galiu viską pradėti iš pradžių, tikėjau JUMIS dar net nepažinęs Jūsų, tikėjau Vilniaus senamiesčiu, tais keliais, vieninteliais ir žmonėmis. Kaskart man "atsitrenkus į sieną", kai pabusdavau - JŪS būdavot šalia ir neprimindavot nieko kas būtų nemalonu. Todėl keldavau su šypsena ir tikėjimu savimi. O dabar tai mano kraujyje.

Už jus aš pasiryžęs keliauti, su Jumis aš betkur, nes be Jūsų aš niekas.
Ir..... svaiginkitės gyvenimu, mums dar milijonai rytų priešaky!

Čia tik pradžia.

Kas tu esi? Kas esi tu? Kas tu? Kas esi?

Sėdėjimas. Laukimas, užtat visiškai ramu. Nieko tvirto, nieko pagrįsto. Jokio pagrindo, tik neaprėpiama laisvė ir įpareigojanti tyla. Garso takelis kintantis, nuo "tak tak tak tak" iki giedančio choro. Vakarėja, bet pro langus dar skverbiasi šviesa, butas didelis, beveik 100 kvadratų ir trijų apskritimų. Už nugaros senas, išsiderinęs fortepionas, kairėje sovietinis veidrodis, šalia jo - darbo stalas. Prie jo palikęs žalsvas šešėlis, besikeičiantys vaizdai kompiuterio ekrane. Ir gilus alsavimas, ar tai iš susijaudinimo, ar iš ramybės. Nenuoseklus ir gilus. Aš pats - įsitaisęs žaliame, sename kaip dinozaurai, fotelyje. Kojos juda, minčių ne marios, o šešėlio daug. Sustokim akimirka. Kas vyksta? Kur aš esu.
Ar tiesa, kad "Jei tavęs čia nėra, tavęs nėrą išvis."? Ar aš esu. Kartais aš išnykstu, ir niekaip neįsipaišau į šitą žalio šešėlio gyvenimą, kartais paskęstu jame ir jaučiuosi didele dalimi to pasaulio kuriame dar neteko pabūti. Muzikos takelis blaškantis, bet už tai šešėlis vis dar nejuda, tyko, trauktis neketina.
Negaliu atpažinti šito pasimetimo, neapsisprendimo ir neužbaigtumo. Negaliu perskaityti taisyklių ir pamėginti suvokti kas vyksta. Vyksta pasiutusiai greitai, bet taip neužtikrintai, taip laisvai ir neįpareigojančiai, jog verkti norisi. Norisi verkti ir juoktis vienu metus. Nes gera nuo laisvumo ir bloga nuo laisvės.
Tai.....
 Kas tu? Kas esi?

614

/Tu kaskart svaiginai mane
tarsi griaustinis - tolimas tolimas,
vasaros žaibas aukštam danguje,
todėl aš ilgai nesiryžau atplėšt
paskutinio tavo laiško.
Bijojau sudrumsti tyrą vandenį
savo senu laukimu,
ir vėl kaip jaunystėje -
baltą staltiesę tiesti./

Laukiau tokios dienos, kaip ši. Niūroka rugpjūčio diena. Truputis saulės, daugiau lietaus, cigarečių dūmai, sukrauti lagaminai ir liūdesio Jūra. Šiandien aš išdrįsau perskaityti tavo laišką, išdrįsau pažvelgti tau į akis, ir viską suskaityti.

Koks keistas ir persipynęs mūsų gyvenimas, kam duotas, kam dovanotas, ar pamestas. Šiandien, kai mano viduje nerimsta vėjai, ir nieko neturiu šalia, kam galėčiau pasiguosti, ar pasipasakoti, aš paėmiau tavo laišką, lyg tai pasikalbėjimas su tavimi, nors kalbėjai tik tu, o aš klausiau, kažkokiu būdu tai mane nuramino, gal ir paglostė ar tai paguodė. Tik nežinau, ar aš turėčiau atsakyti į tavo klausimus, ir vėl pasinerti į šitą maratoną. Abu išsigandę, abu žiūrim į skirtingas puses, įsiskaudinę ir niekada nuoširdžiai, nesimaivant ir atvirai nepasikalbėję. Tik nardom tuose milijonuose minčių, klausimų, melodijų, kurios sukelia vienus ar kitus prisiminimus...

Šiuo metu esu pragariškoje šiknoje, jei galima šitaip išsireikšti, visiškai broke, visiškai tuščias, liūdnas, melancholiškas, išsiblaškęs. Buvai teisus I AM A QUITER !

Jei galėčiau sau tokią prabangą leisti sėdėčiau ant traukio bėgių ir laukčiau to vienintelio, kuris ateis ir išvaduos, atiduos mane į geras rankas, į ramybę ir jokių buitiškų dalykų. Prie sutraiškydamas, mane tris kartus įspės, pradės stabdyti ir boooom. Manęs nebėra, nebėra ir to nepakeliamo sunkumo ir sielvarto, kuris jau eilę dienų manęs nepalieka. Siūbuoja, mėto, stumdo. Viena mano pusę kviečia stotis ir kovoti už savo laimę, kita - atvirkščiai prie žemės traukia, ten kur mums ir priklauso - anksčiau ar vėliau.

Rašydamas šita hibernetinį laišką savęs klausiu, kodėl visa tai siųsiu tau, kodėl? Kodėl iš tokio masės žmonių savo gyvenime aš paskęstu vienatvėje ir nežinomybėje. Kažkokiame nesuprantamame pyktyje, nepasitikėjime, pergyvenime ir liūdesy. Ašaros plauna mano skruotus, akys įraudę pirma, antra trečia naktis, dienos jungiasi į naktis. Ir štai, tavo baltas laiškas, tavo pasiryžimas ir atvirumas, tavo taip ilgai slėptas jautrumas čia ir dabar.

Ačiū Tau. Aš atsiprašau. Atleisk man.

Stebulo pilnais rytais,
Bundanti gamta dovanoja
Naują šansą, nepažintą dieną
siūlo naujus atradimus,
ir praradimą.
Todėl atsiprašau, atleisk man, aš tave myliu.
ačiū

AČIŪ

Aš esu laimingas, turtingas ir mylintis! Esu tai ko norėjau būti! AČIŪ

NAUJO NAUJA PRADŽIA

Aš čia ir dabar.

įkvėpk mane!

ir nesvarbu, kad tu išėjai, kad nebegrįši.
nesvarbu, kad tavęs ir manęs nebėrą, o tik Jūs ir aš.
-
aš išeičiau į lietų ir tūnočiau valandų valandas, kad tik nuplautų man tuos nuostabus prisiminimus nuo pečių. kad viską užmirščiau ir nieko neprisiminčiau. kad va taip ramus švarus ir tikras.
-
pertai, kartais, kai tu išeini aš prie lovos pasidedu pistoletą, peilį ir taburetę, o ant jos virvę. kad, jei kartais nubusiu o tavęs nebus čia, aš išeičiau tavęs ieškoti. trys nuostabiai genialūs keliai.
-
aš dabar suprantu. aš suprantu, bet nemoku patikėti. man dvidešimt du. beveik keturiasdešimt keturi. o aš dar neturiu vaikų, dar neturiu namo. aš dar čia. mano mylimas lietaus, liūdesio, sentimentų, depresijos, nedarbo ir gražulio šalie, nepyk. aš ant tavęs nepykstu, aš išvyksiu VISAM.
-
kas jei ne mes pakeisim mūsų likimus. drąsos, auksinis jaunime, energijos ir polėkio pirmyn. mes savo kiautą ir daryk ką nori.
-

prašau pareik ir vėl įkvėpk mane stebuklinėms trylikai dienų, o tada. tada padaryk, kad laikas sustotų. tik tu ir aš. trylika iki kol išeisim.

Tyla, by jazzu

Aš pakeisiu tavo vardą,
Savąjį paslėpsiu kur, dar nežinau..
Man nesvarbu kuo tu vardu,
Svarbu, kad tu ir mes kartu.

Gulėsim nei kartu, nei vieniši
ir nieko nebelauksim.
O tyloje, kur gimsta garsas
šnabždėsime ir nieko nebelauksim,
nuoga tiesa ir mes nuogi.

Aš tikiu tavo tyla,
Tano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis
tavo namai - mano širdis

Tu savanoriškai man liepsi
judėti tuo pačiu ritmu.
Aš tau paklusiu, nusileisiu,
aš tavo muzika tikiu, tave girdžiu.

Tada sukursime pavasarį
su saulės daug ir dar daugiau lietaus,
kuris nuplaus kelius apgaulės
mes vienas kito kelias, dangaus pusiaujas.

Aš tikiu tavo tyla:
mano namai - siela tava.
Tu aplenki mintis:
Tavo namai - mano širdis

Aš tikiu tavo tyla.
Tu aplenki mintis:
tavo namai - mano širdis.

mirror mirror on the wall

Vilko kaukimas nakty, tobulo dydžio ir spalvos mėnulis, cigaretė ir mintys plaukiančios anapus.

Leisk man įkvėpti tave gyvenimui, leisk pasidalinti džiaugsmu, tave nuprausti ir paleisti į gyvenimą. Leisk man tave paturėti dar tris stebuklingas minutes.

-mišką matai?
-taip.
-pasivaikštom?
-tamsu.
-išsigandai?
-ne.

Ir vistiek man gera. Aš gi matau, kad tavo akys kalba visai kitus žodžius, nei lūpos. Aš gi žinau, kad tavo kiek siauros, blizgančios akys spindi jauduliu, susidomėjimu ir tyrumu. Nieko nelietei, nenusidėjai. Gyvenai sau saugų ir ramų gyvenimą vieną tryliką dienų. Joms praėjus mėgini įtikinti save, kad jos dar tęsiasi, taip melu maitindamas save, mane ir savo paties motiną. Trys - du - vienas. Sudegei. Jei dar ne - sudegsi. O kai suskambės durų skambutis, aš jas atidarysiu, apsimesiu, kad nieko nebuvo, ir viskas tekės sena vaga. Iki kito karto.. kol išdrįsi ir žengsi į mišką. Užsimaskavęs, už medžių, krūmų, bet eisi. Tu to dar nesupranti, gal ir aš dar nesuprantu, bet turbūt jau eini.

Plačiai užmerktos akys, gilūs atodūsiai ir žvėries alsavimas palei pat kaklą. Adrenalino jūros, saltas prakaitas vėsina deginantį kūną. Skausmas veria galvą, ašaros sūrios, diena iš dienos. Naktis į naktis.

Trolicus Vilnensis

       I don't wanna take my best friend's baby,
       But she's drop dead beautiful,
       I wish I was blind that he wouldn't blame me,
       But she's drop dead beatiful,- radijas groja vairuotojo kabinoje. Troleibusas irgi turi savo trūkčiojančią, klaksinčią tempiamas gumos ir ūkiančių laidų melodiją. Polifonija išsiskiria, kai vairuotojas užtrenkia kabinos duris, radijas nutyla. Kabina paversta netikru kambariu, matyt tai namų ilgesio išraiška: užuolaidos su kutais, dirbtinės gėlės, moterų nuotraukos iš muilo etikečių, krepšinio komandų pavadinimai ir kyburiuojantis skeletukas. Kiek troleibusų, tiek kambarių. Reklaminiai Metaxos, Monte Carlo cigarečių lipdukai, šalia- Šv. Marija su Jėzumi ant rankų. Saulėgrąžų lukštai, bibliotekėlė apie troleibusų defektus, gėlėtu gobelenu aptraukta kėdė ir gintariniai kryžiai. Tai tarsi altorius- kasdieną vykstant troleibusinei misterijai ir kabinai virstant šventykla. Su savo kunigu, renkančiu pinigus į margarino dėžutę, vienur keliančiu ostiją, kitur minančiu pedalus, vietoj varpelių barškant laidų sujungimams. Didžiausiais skirtumas- kunigas užstingsta rimtyje, o štai vairuotojas trūkčioja dėl nuolatinės vibracijos.
       Nepaisant to, troleibusas kaip fenomenas nedomina akademinio elito, nors turėtų. Kažkam vis tiek teks parašyti traktatą "Troleibusas kaip socialinio integralumo galimybė". Juk tai nuostabi vieta, visuomeniškesnė už bažnyčią, prekybos centrą ar viešąjį tualetą. Čia gali pajusti tikrąjį tautos intymumą, save kaip kosmopolitą. Avialinijos, kuriančios artumo iliuziją, nežino, kad po troleibuso "arčiau" tebūna vakuminiame krevečių pakelyje. Prikimštuose troleibuso viduriuose vyksta įdomiausi procesai. Pavyzdžiui, dabar įlipu aš, susirandu vietą prie lango. Ištiriu įgulą- priekyje susimetęs senukų batalionas. Tai tie, kurie nuolat tempia kibirus ir krūmus, guma prisitvirtina akinius, veiduose- nuolatinė įtampa: kaip įlipsiu, kai įlipsiu, kur atsisėsiu, kai atsisėsiu, su kuo šnekėsiu? Jie mažiukai ir stori tarsi vatiniai arbūzai, besimalantys lyg nerštų, pūkščiantys, kosintys, atsiprašinėjantys, vėl keičiantys vietą ir panikuojantys, kai užsižioplina išlipti. Tada jų taip gaila ir taip norisi užmušti.
       Troleibuso galas- kaip kitas kontinentas. Ten dažniausia susėdę vyrai- akmeniniai rąstai. Veidai ruplėti, rankos sunertos tarp kojų, kepurės su angliškais užrašais, raudoni kaklai. Panagės rodo sunkų darbą, drumzlinos akys- girtą poilsį.
       O moterų- bent trys rūšys: merginos, vienijamos vienodų rankinukų, nagų ir žvilgsnio, skaitančios "Prekių ir paslaugų auditą" ir grožio receptus. Yra ir gražiai senstančių moterų, stropiai perkančių talonus, baugščių, atsargių, patenkintų verslininkais žentais. Bet yra ir tokių, kurios lengvai susigraudina, daug valgo, savaitgalį važiuoja į turgų ir kapines, mezga sau kepures ir vaikšto po labdaros krautuves. Myli išgeriančius sūnus ir dažnai dūsauja.
       Troleibusas veržiasi, išsiriesdamas gatvės vingyje, sukdamas pro vienuolyno kampą ir naująjį dekalogą, susmulkintą į daugybę reklaminių skydų: kalbėkite, turėkite daugiau, reikalaukite, laimėkite. Mylėkite reklamą taip, kaip save. Juk tai prasmės suteikimas, kai rodos, kad jos nėra. Žmogui, kuris mano esąs niekam nereikalingas, neįdomus ir netikęs, reklama neleidžia iškristi, kooptuoja nusivylusį degradantą į entuziastingą visuomenę. Buvo surūdijęs, atsiribojęs. Bet staiga jį pagauna- "ne" narkotikams, "tu gali jiems padėti, paragauk naujo jogurto, pradžiugink artimuosius, mes laukiame tavęs, tu gali!" Tereikia įsivaizduoti savižudį, kuris suvokia, perskaitęs "Tai dar ne viskas!" Užuot tylėjęs ir žudęsis, jis atgyja apsuptas tampraus ryšio, prabyla į pasaulį, o iš jo istorijos pasimoko krūva savižudžių. Turinčius pinigų reklama skatina vartoti, neturinčius- filosofuoti.
       Troleibusas ūkteli. Kabinos durys atsiveria.
       Monday you can fall apart, 
       Tuesday, Wednesday break me heart,
       Thursday doesn't even start
       And Friday I'm in love.
       Vairuotojas nesupranta, kas jam dainuojama, persuka radiją, bet išsigandęs simfonijos vėl grįžta.
       I don't care if Monday's blue,
       Tuesday gray and Wednesday too... smagu, norisi šokti. Buvo taip sykį. Įlipo moteris su dukra. Moterėlė- skarmalų krūvelė, bet ta kita- moteris ne moteris, su tankia žila barzda ir keletu dantų, kailine kepure ir žvejo batais. Ji atsisėdo, važiavo žiūrėdama pro langą, staiga kad ims trypti, ir vis u-och, u-och! Moterėlė šnypštė, tildė. Žmonės kaip prasikaltę traukėsi į galą, o beprotė smigiai žiūrėjo į juos ir šiepėsi, sujaukdama moters sąvoką.
       - Cicho,- sakė senutė.
       - Nic, nic!- juokėsi beprotė. Paskui jos išlipo. Įdomu, kokia muzika girdėjosi beprotės galvoje. Bardzo dobra mazurka. Tokios beprotės turėtų būti pavyzdys socialinio sindromo iškankintoms sieloms. Daugeliui sunku kalbėti prieš minią, o ji prieš ją sutrypė ir dar ūkavo.
       Troleibuso langai rasoja. Pratrinu stiklą, tuo metu mus lenkia laidotuvių biuro automobilis "Nutrūkusi styga". Lauke siaučia vėtra, saulė užtemsta ir pasirodo, tarsi kažkas žaistų jungikliu, debesys plūsta apimti viesuliškos panikos, o viso žaidimo smagumas yra varna, vis negalinti nutūpti ant antenos. Per tokią vėtrą ėjome lankyti draugo, susilaužiusio ranką. Buvo beveik naktis, o mes vis klaidžiojom tarp ligoninės pastatų, ieškodami traumatologinio skyriaus. Buvo kraupoka, aplink visokie bidonai. Galop patekom į rūbinę, seselės stumdė katilus ant ratų. Koridoriuje atsidavė tvankuma, flanelinėmis pižamomis, saldžiu svylančiu pienu ir viduriuojančiais vaikais. Kažkur girdėjosi televizorius, slaugės, pliaukšėdamos guminėmis šlepetėmis, nešiojo basonus ir paklodes. Draugo spintelė buvo prigrūsta maisto, jis kalbėjo pašnabždom lyg koplyčioj. "O vieną vakarą saliutavo,- pasakojo jis,- bobutės išsigandusios pradėjo juoktis. Aš sakau: o jei išsprogdins jūsų palatą ir išlėks basonai? Viena sako: aš savo užsidėsiu ant galvos... ir visos žvengia. Baisu man. Joms taip viskas juokinga." "Klausyk, kodėl šito senio lova tokia trumpa?" "Jis be kojų, todėl."
       Kažkas šalia pastato krepšį ir atkuntu. Troleibusas lyg neišjodinėtas arklys spyriojasi, keldamas užpakalį ir nenusikratydamas penkiolikos mieguistų kaubojų. Greičio rodikliai- 10 km/h. Trys garsiakalbiai, šeši halogeniniai žibintai. Praneša- stotelė "Kino teatras", nors aplink pievos.
       Lėtai temsta. Vairuotojas ima gliaudyti saulėgrąžas ant brošiūros "Specialios paskirties akcinė bendrovė Troleibusai." Miestas slenka pro šalį. Pro langus sklinda žalia šviesa, nudažanti rankas, senučių antakius, atlošus. Tuoj būsim pakylėti. Troleibuso ir miesto pulsai sutampa. Iš tiesų, miestui gali atleisti viską: minią, sudaužytus butelius, rytinius konteinerius, šunis plikomis nugaromis, bobutes sidabriniais dantim, seiles ant šaligatvio. Gali jam dovanot už šitą skausmingą bendruomenę, kuriai esi nereikalingas, kaip ir ji tau. Burzgimas, prisilietimai, mėsos ir svogūnų kvapas, beržai, dygstantys iš balkonų, atsiliekantys rotušių laikrodžiai, skylės balandžiams- tai, kas kelia besąlygišką meilę keistam dariniui- miestui. Iš dangaus ant jo krenta siūlus primenantys spinduliai ir debesys suplyšę į sidabrinius stulpus tarytum vargonus. Stogai, kuriais miestas užsidengia kaktą, siūbuoja antenomis lyg pavasariniais daigais, nuo kurių leidžiasi lietvamzdžiai ir palėpės su virvėmis skalbiniams, kaminais ir murmančiomis skardomis. Žmonės- tik vienas komponentų miesto gėrime. Be žmonių mieste liktų tik vitrinų manekenai išsuktais sąnariais ar iškabos pora, niekaip neprisideganti cigarečių. Skraidytų šikšnosparniai ir be baimės vaikščiotų katės, kurios, kuomet partrenktos gatvėje, savo pakaušiais primena miegančius vaikus. Prakeiktas miestas, troleibusas- pūslė jo organizme.
       Įlipa kažkur matytas seniokas. Tiesus lyg su lenta nugaroj. Taip, tas pats higienos specialistas. Iš pradžių jį matydavau kavinėj. Ateidavo vidurdienį, užsisakydavo burokų sriubos. O sykį skaitė mums paskaitą. Sudėjęs pirštus kaip šventikas pradėjo kalbėti apie spalvų poveikį organizmui ir visi, dar nepraradę kantrybės, klausėsi palenktomis galvomis. Paskui pradėjo kalbėti apie aktyvų poilsį ir kilo triukšmas. Jis nutilo trūkčiodamas žandikauliais. Po kiek laiko įsibėgėjo apie miegą, pagalves, stuburą, ir jo balse pasigirdo kažkas grėsminga. Jam prakalbus apie burną, kai kurie ėmė čepsėti, krapštyti dantis, apie kojas ir pėdos kauliukus,- užėjo keistas maudulys ir noras judinti pirštus. "Batai turi būti patogūs,"- tarė jis ir visi siūbtelėjo į priekį pažiūrėti į jo batus. Paskui prasidėjo baisūs dalykai- tik 3 % studentų po pirmųjų metų išlaiko neatrofuotus raumenis, 64 % susigadina kepenis ir tik 6 % turi visiškai sveiką širdį. "Dar galima išgelbėti jūsų vaikus,"- pasakė gudriai šyptelėdamas. "Bet viskas priklauso nuo to, kas dėsis jūsų smegeninėj",- patenkintas sulingavo. Paskui stojo tyla. Kažkas ėmė šnabždėtis, sėdintys pirmoje eilėje nesujudėjo, matyt, buvo pribaigti. Staiga smagi studentė, panaši į tetulę, keliskart nevykusiai dažiusis plaukus, paleido išganingą mintį. "Jis be žiedo, turbūt senbernis!" mes patenkinti atsilošėm. Aišku, ko verta jo higiena, šalti dušai ir žarnų valymas!
       Senis stovi, nors daugybė laisvų vietų. Vis dar pasipūtęs, žvalus, tikras riešutinis senbernis. Jis tikrai negalėtų sutarti su mano kaimyne, bobute, kuri kasryt išveda pasivaikščioti savo keturis šunis, o kiekvienas, praėjęs pro pravertas jos buto duris, gali užtrokšti. Trys šunys lauke nuolat persekioja vieną, nenorintį kryžmintis, arba nulenda ko nors ėsti po balkonais. Vienas visuomet įvilktas į trikotažinę liemenę, panašus į plaukuotą morką.
       Troleibusas linguoja, tas amžinas liudininkas. Liudija judėjimą, kuriame susiduria tvirti seniai ir šunų karalienės, piktos šeimos su vaikais, prašančiais sausainių, ir vienišiai. Priešai ir draugai, lenkai ir lietuviai, girti ir ligoti, juodaodžiai, pralobę, vagys. Troleibusas sujungia akis su langais, kuriuose vakarais šokama ritualu apie viryklę- totemą, skersgatvių vandens pompomis, mėnulio kabliu, oranžinėmis lempomis. Troleibusas turi skubėti, kad miestas neužsitrauktų kaip žmonėmis pūliuojanti žaizda. Žmonėms reikia namo nepaisant žemės lėkimo, lėkimo, į kurį įtraukti ir pensininkai, žiūrintys armonikos šventes per televizorių, ir vaikai, prievarta paguldyti miegoti, ir spanguoles parduodančios moteriškės. Miestas užrištomis akimis, apsvaigęs lekia šviesmečiais, tabaluodamas kojomis ropščiasi išsigelbėti nuo nakties, kol pasiduoda. Gajumas tarsi kardiograma virpčioja languose, troleibuso laidai tvarsto degantį dangų. Kiekvienąkart nutrūksta styga, laikiusi dienos gajumą virš miesto, žemė, lėkdama tamson, kažką sumurma ir juodas nakties vanduo užsprangina miesto plaučius.
       Moters balsas sklinda iš viršaus:
       Kita stotelė- Parodų rūmai.
       Miestas, suvaržęs kiekvieno agresyvią laisvę, atsiradęs iš godumo, pasmerktumo augti, pervertas kabelių, kanalizacijos vamzdžių ir žaibolaidžių, niežtinčia oda, kurion įsmigę rūsiai ir tuneliai, ant veido tapsint žingsneliams. Prievarta būti kartu, kvėpuoti kažkieno mintimis, radijo signalais. Ir tiesa paprasta kaip duonos pirkimas- miesto gyvybė telpa viename troleibuse. Ji amžina, nors naktis jau čia, tyli reklamos, tupi katės ant palangių. Troleibusas baigia dieną, savo kelione į galinę stotelę užsiūdamas miesto arterijas, nubraukdamas elektrą ir košdamas ledėjantį orą. Kai išlips paskutinis keleivis (galbūt jį reikės žadinti ir stumti), durys trumpam liks atviros. O paskui už nugaros užges šviesa.

 Gabrielė Klimaitė

0...8000

Ir pirštai liečia klavišus, lengvai spusteli, palaiko, atleidžia...
Paleidžia pasaulin nuostabų garsą, it gerą žinią - JUMS GIMĖ SŪNUS.

Juoda-balta, aukščiau - žemiau, ankščiau ar vėliau.

pasitikiu tavimi, pasitikiu Saule ir visais, kurie aplink.
Vien gėris ir dovanos Tau nuo manęs, ir man nuo Tavęs.
Pasitikėjimo, pagrįstos pagarbos, pasiaukojimo ir grįžtamojo ryšio.
Su tavimi, tau ir man.
Beveik 8000 nuostabių dienų: pilkų, baltų, rožinių, juodų ir spalvotų.
8000 ir daugiau kvapų su kiekvienu žingsniu ir atodūsiu.
Melancholija,
rimtis,
susikaupimas
ir hyperGreitis. Minčių iš aukščiau, veidų iš ankščiau.

Ačiū TAU.

Ašara lydi vakarus vėsius, bet užtai - šypsena pasitinka dieną!
Paliesk mane savo tyrumu ir gerumu. Dar kartą apdovanok svaigia akimirka.

kažkam

Nespėju su laiku. Lekia į priekį, neleidžia gręžiotis ir žiopsoti. Turbūt būtent dėl to esu išdavęs save, tave ir visa kas aplink. Išdaviau savo kūną, savo sielą ir akis. Atidaviau nežinomybei, upės tėkmei ir trenkiausi į aliuminę sieną apaugusią rožių žiedais. Nepasakyčiau, kad labai malonu, bet kad nepatogu irgi nepasakyčiau.

Užsisėdėjau, atitrūkau ir vėl grįžtu į savo - keliautojo - gyvenimą. Ieškojimai, tyrinėjimai ir didžiulių atradimų antplūdis. Vėl tiksi, kvaksi mechanizmas krūtinėj, protas skatina laikytis tvarkos ir nepersistengti. Ranka apmirusi, nori spausti, bet nepajėgia. Gal ir gerai. Nenoriu paleisti, pririšti nesinori taip pat.

Esu švelniai apsvaigęs, turbūt dėl to nesisvaiginu narkotikais, prie maisto negurkšnoju vyno, o filmai, serialai ir animacija užpildo vakarus pilniau negu bet kada. Nežmoniškas susikaupimas, ramybė ir tiksintis, kvaksintis mechanizmas kairėje krūtinės srityje.

Jausmas geras, šimtą kartų išgyventas; kartais 3 dienas, kartais valandą, o kartą net 3 metus ir dar ilgiau. Savo duotybės nepakeisiu - negaliu. Galėčiau plėšyti save į skutelius, kaltinti, erzinti, žeminti, bet kam? Geriau po truputį išmoksiu valdytis, nepersistengti ir svarbiausia - išmoksiu pagarbos ir tikro jausmo, kuris lydės ilgiau, nei tie vakarai balkone. Su tavimi, be tavęs; su pilkais cigarečių dūmais ar be jų; su kėdėmis, veidrodžiu ir pasaulio pakraščiu.

Ar džiaugiuosi? Labai!

Ar būna liūdna? Kartais pasitaiko, bet nekreipiu dėmesio. Nes TU staiga dingai, ir tada atsiradai kitu pavidalu, nepasakysiu ar labai apčiuopiamu, bet kvapą jaučiu. Kaskart prigulęs jaučiu vis tą patį, vieno vakaro kvapą. Labai malonu. Malonu be proto.

O kas toliau?

Toliau negu užmato akys. Gal Paryžius, Londonas, o gal TU.

Bandžiau sužinoti, kaip ten bus, bet nieko nerašo.

Todėl aš rašau. Rašau, kad kai atsibusiu po dar 13 dienų skaityčiau ir susigėsčiau.

Susigėdęs užmerkčiau akis. Papurtyčiau galva ir su kvaila šypsena pasitikčiau rytą.

Tam, o ne kažkam.

Sėdim, kvėpuojam, jaučiam

Sėdim, kvėpuojam, jaučiam.. Stengiamės išlikti šalti ir budrūs, bet ne visada pavyksta. Turim svajonių, planų, bet tik ne noro visa tai įgyvendinti. Stiebiamės į viršų, bet nuleidžiam galvas, pasiduodam prigimčiai, rudenio pinklėms ir šyptelėję pamirštam savo svajones. O atrodo tiek nedaug tereikia, viskas pasiekiama ranka. Juk užuodžiam, jaučiam ir mylim.

Pasigendam prieskonių, spalvų ir saulės.. viskas stovi vietoje, tik ne laikas. Jis byra iš mūsų delnų kaip smėlis, vėjo pustomas tolyn nuo manęs, tavęs; pasėja nerimą ir nežinomybę. Pasėja tokius rytus kaip šis ir nemigo naktis.

Atsidavimo, altruizmo ir tikėjimo. Ne dėl savęs, bet sau. Truputį tiek, kad netaptų egoizmu, bet pakankamai, kad išlaikytų mus aukščiau vakarykštės savasties.

Vaginos, varpos - sąjunga. Sėja vieną po kito, kits už kitą gražesnes atžalas, taip pat piktžoles, tironus, Hitlerius, Froidus ir visa kas atima iš mūsų tikėjimą. Jie užmerkia mūsų akis, užgniaužia kvapą ir supainioja galūnes. Po truputį naikiną Žemę ir Saulės dėka - džiovina kūnus.

Norėtųsi nusikapoti sau rankas, galvą į vandenis išmesti, širdį - vilkams. Kad tik nereiktų tavęs skaudinti, nes man nepridera turėti.

Man amžina agonija iki ateis žadėta pabaiga. Atsisveikinimas dar 13 neišgalvotų dienų.

bluebird of happiness

Kai žvelgiu giliau negu norėčiau matyti, nevalingai užmerkiu akis.
Nebegaliu įkvėpti, judėti ir jausti.
Šaltis ir baimė sukausto.
Jausmai užslėpti.
Tavęs nebėra.
Mūsų irgi.
Tik aš.
Aš.
Vėl aš.
Vienas aš.
Visąlaik vienas.
Vienas su savimi.
Vienas išsigandęs aš.
Viskas tik aš, man nebūnant.
Ko galima tikėtis iš vieno manęs.
Kada viskas tik apie mane, netyčia ir nekaltai.
Aš užsimerkęs nebe pastebiu tavęs ir mūsų, o turėčiau..
Turėčiau kartoti tau apie mus, o labiausiai apie tave, bet tik AŠ.
Norėčiau tave apsaugoti nuo savęs, bet aš tavęs negirdžiu, o tu neklausai.
Gimstame po vieną, kvėpuojame ir skaitome knygas ir meldžiamės.
Lygiai taip ir mirštame..vieni sušalę ir net nesugalvoję atsisveikint.
Nesirinkdami  dienos, valandos, priežasties ar laiko - nieko.
Ateiname vieni ir išeiname, mylėję, verkę ir nekentę.
Bet atsiranda laimingesnių už mirtinguosius.
Ne tokių egoistų, ne sau, o kitiems, jiems.
Tų, kurie gyvenime sau leidžia mylėti.
Leidžia apsikabinti ir šypsotis.
Nesigėdija savo jausmų.
Nesibaido atsakomybės.
O ją prisiima drąsiai.
Būna po du, kartu.
Būna kits kitam.
Būna meile
Aistra ir
KArTU.


Plaukioju nežinomybės vandenyse, sustingime, įšale ir nebūtyje. Sniego aukščiau juosmens, pūga - galo nematyti. Raudonos kambario sienos primena tavo karštą alsavimą, netvarka - mūsų gyvenimus, o tu.. Tu man primeni koks aš bejėgis. Silpnas, liūdnas ir tylus.

Atgulęs tave gražia mintim lydžiu, sapnuos bandau apsaugoti.

//Mylimas pavasari, tu vėl atjosi drąsiai.//

nurašytas laikas. vienas du

Nuraškytos mano vasario pirmosios dienos, nutūpę norai slepiasi olose. Tie, kuriems nepavyko ištrūkti iš žiemos speigų, įsipainiojo medžių šakose, po troleibusų sėdynėmis užmigo. Susidoroti su minusais nepavyko, negrįžo, nemato ir negirdi. Apleido mane, mus, ir mano.

Laimingas mano pasauli, 

kur tu esi su savo spalvomis, šiluma ir pietvakarių vėjeliu?
ar ilgam apleisi mane, ar ne?

Juk žinai, aš ne už ilgo turėsiu išvykti, ar pavysi mane. Ar man tave pavyt?

/ Sugrįžk greičiau kartoju, kol dar gyvenimas nepamintas po kojų. /

vėjy

Kaip norėčiau tau papasakoti ką gyvenu. Kuo kviepuoju, kuo degu ir kas mane gesina. Kas gasdina ir neleidžia prieiti prie tavęs arčiau. Kas man trukdo pasiduoti tavo mintims, tavo gyvenimui ir tavo šilumai, kuri veda mane į šimtus nepažįstamų prityrimų. Kaip norėčiau veidrodyje matyti tikrą ir nesuvaidintą save patį. Didelį, gražų ir su džiaugsmo akimis. Su meile širdyje ir sveiku protu. Kažkas ko aš nesuvokiu, kažkas ko nebuvau išmokytas, ir vargu ar be išmoksiu. Laukiu kada atsivers mano širdis ir galėsiu tau pasakyti: PAGALIAU. Pagaliau pasiekei mane, dabar tekėk. Kaip saulė per dienas, taip tu per mano gyvenimą, tekėk ir niekada nenusileisk žemiau horizonto, kad matyčiau tave tikrą, šviesų ir tyrą. Skairdų, kaip rudenio lietus ar vanduo šaltinio. Neapleisk manęs, aš tavęs prašau.. 

Ne kartą, nors garsiai ištariau tik TAU, prašiau, kad neapleistum manęs. Kad nepaliktum manęs vieno su mano neteisingu buvimu. Meldžiau gamtos, dangui meldžiau, kad neleistum man supūti. Bet tada ir vėl užkasdavai mano tyrą ir šiltą meilę, mano svajones ir mane patį..kažkur miške, kur drėga, vėsu ir tamsoka. Kiek kartų atkasinejau savo palaikus plikom rankom, tom pačiom nuogom ir nešvariom rankom aš stiebiausi į tave, lygiai tiek buvau nutiekštas veidu į purvą, lygiai tiek tavęs ieškojau vis labiau. 

Pasiaukojimas, atsidavimas ir begalinis džiaugmas mane aplanko kai žiūriu į tavo akis. O jei susitinka žvilgsniai, aš pametu savo svajones, pametu sapnus ir plyno lauko vidury stovi tu. TIK TU. Nei garso, nei šešėlių, nieko kas galėtų mus nuskriausti. Nieko, kas dovanotų už klaidas, nes nebeturi praeities, nei ateities. Turim tik DABAR. Šią vienišą akimirką. Iš tokių aš dėlioju savo gyvenimą kaip mozaiką, puzlę. Tik nėrą į ką pažiūrėti, nėra pavyzdžio, kad viską padaryt teisingai. Kada suklystu akimirka sustoja. Ir aš vėl triukšme, neapykantoje ir bejegiškume, o tu... Matau tavo tolstančią nugarą, plaukus besidraikstančius vėjyje. Nei sudie.. Jokio ženklo. Tik vieniši varpai katedros varpinėje skamba. Pamažu varpo dužiai sulyg širdies. Vis lėčiau ir lėčiau.. Sustoja.

Atmerkiu akis - tamsu. Kur tu? Aš svajoju iš čia ištrūkti, mano sapnai kužda, kad jau netoli viso pabaiga.. 

Kas tu? Ko žiūri į mane? 

Į mane žiūri didelės mėlynos akys. 

Suprantu, ką tu jauti. Nebėk, palauk - prisijungsiu. 

Tavo vieni kartai, mano - kiti. Ir taip iki pabaiga. Taip iki blykstės ir ir ir...paskutinio atodūsio. Paskutinės vasaros gaivos.